Žvelgiant į atokiose Azijos vietose gyvenančias bendruomenes apima dvejopi jausmai. Viena vertus, jų darosi gaila: skurdi kasdienė buitis, prasta medicininė pagalba ir neraštingumas. Kita vertus, tie žmonės yra išsaugoję savo senosios kultūros tradicijas, be to, kiekvieną keliautoją priima draugiškai ir svetingai, todėl norėtųsi, kad visa tai netaptų butaforija, skirta masiniam turistui, bei pasipelnymo šaltiniu.

Turistų pamėgtoje Azijoje dar tebėra nemažai atokių vietų, po kurias paprastas keliautojas retai tesusigundo pasižvalgyti. Juk vakarietis vargiai susivilios vietinių pamėgtais sausakimšais traukiniais grūstis į atokiausias ir skurdžiausias Indijos provincijas, blaškytis po Mongolijos stepes ar Indonezijos salose ieškoti būdų, kaip aplankyti sunkiai prieinamuose kalnuose gyvenančias gentis, kuriose dar prieš 40 metų buvo praktikuojamas kanibalizmas.
Iš tiesų, tokios kelionės nei labai saugios (tą liudija Indijoje išprievartautų moterų istorijos ar kartais džiunglėse dingstančių keliautojų likimai), nei labai pigios (tai yra brangesnės nei pasižvalgymas į turistų pamėgtus objektus ar tingus drybsojimas paplūdimyje, mat reikia samdytis patyrusius gidus, gauti įvairius leidimus ir pan.), be to, tokioms kelionėms reikia skirti gerokai daugiau laiko nei dvi savaites atostogų.
„Tačiau pats sunkiausias dalykas – išdrįsti perlipti per save, savo principus, pamiršti auklėjimą, kasdienius įpročius ir stereotipus, kad galėtum priimti kitokius žmones. Būtent todėl dažnas civilizuotas Vakarų gyventojas nejaukiai jaučiasi patekęs į visai kitą, jam svetimą pasaulį“, – pasakoja keliautojas ir fotografas Giedrius Dagys. Jis Azijoje keliavo apie porą metų, o grįžęs į Lietuvą savo įspūdžius sudėjo į su bendraautoriais išleistą fotoalbumą „Azijos dvasia“.

Didžiausia šventė – kelionė į anapus
Įdomiausius kelionės objektus Giedrius atrado ne skaitydamas kelionių vadovus, o bendraudamas su kitais keliautojais, kurie mielai pasidalija įspūdžiais, kas kur buvo, kas ką matė ar patyrė. Tarkime, viena japonė Giedriui papasakojo apie unikalią ~Tana Toraja~ bendruomenę Indonezijos pietinėje kalnuotoje Sulavesio saloje, ir fotografas susigundė užfiksuoti ypatingas šių žmonių gyvenimo akimirkas.
Torajų bendruomenei priklauso apie 650 tūkst. žmonių, iš kurių 450 tūkst. vis dar gyvena ~Tana Toraja~ (Torajų žemėje). Dauguma jų krikščionys, o dalis – musulmonai arba išpažįsta vietinį animistinį tikėjimą ~aluk~ („kelias“). Torajų bendruomenė garsėja spalvotais medžių raižiniais, kuriuose užkoduojami įvairūs simboliai, taip pat nuostabiais spalvingais papuošalais ir vėriniais, įspūdingais namais – ~tongkonan~, turinčiais masyvius smailius stogus, kurie primena jaučių ragus ar laivo formą, na, ir žinoma, ypatingu požiūriu į mirtį: išskirtiniais šermenų papročiais bei ritualais ir laidojimo vietomis, tarkime, išgremžtose uolų olose, plyšiuose ar net medžiuose.
„Kitose tautose pagrindinė žmogaus šventė yra krikštynos ar vestuvės, o šioje bendruomenėje svarbiausias gyvenimo įvykis yra laidotuvės. Artimieji padaro viską, kad velionį palaidotų kuo prašmatniau. Kartais mirusysis balzamuojamas ir laikomas iki dvejų metų, kol sukaupiama pakankamai lėšų laidotuvėms. Tuo metu laikoma, kad žmogus ne numirė, o tik sunkiai serga“, – pasakoja Giedrius.
Sutaupius pakankamai pinigų surengiamos prašmatnios, net iki savaitės trunkančios laidotuvės, į kurias susirenka šimtai ar net tūkstančiai žmonių. Skamba įspūdingos raudos, giesmės, fleitų melodijos. Ceremoniją stebėti bei fotografuoti gali bet kas, tiesa, su viena sąlyga – turi atnešti dovaną mirusiajam. Pasak mūsų pašnekovo, tam labai tinka ir pakuotė cigarečių, mat Indonezijoje visi rūko.
Lietuviui kaip tik teko stebėti turtingos šeimos surengtas laidotuves, vietiniai tokias vadina auksinėmis. Laidotuvių ritualai truko savaitę, kiekvieną dieną buvo aukojamos kiaulės ir buivolai. O aukšto rango ir labai turtingos šeimos nepagaili ir arklių. Kuo turtingesnė šeima, tuo daugiau paskerdžiama buivolų, na, o pati geidžiamiausia auka – retas albinosas jautis, kainuojantis tikrai nemažai pinigų. Vėliau šių jaučių ragais papuošiama namuose stovinti kolona, pagal ragų kiekį lengvai galima nustatyti ir socialinę šeimos padėtį: kuo daugiau ragų, tuo turtingesni žmonės čia gyvena.
Ceremonijai vadovauja tradiciniais drabužiais bei skydu ir kauke pasidabinęs šamanas – jis tarsi tarpininkas tarp šio ir ano pasaulio, prikeliantis bei palydintis mirusiojo sielą. Beje, mirusieji laidojami meniškuose ryškiaspalviuose karstuose, kuriems stengiamasi atrasti vietą kuo aukščiau virš žemės – uolose. O vaikai dažniau laidojami medžiuose. Mirusiųjų amžiną poilsį saugo maži, į lėles panašūs stabukai – ~Tau Tau~.
Kita torajams svarbi šventė yra asmeninės šventyklėlės, kurią turi kiekviena šeima, statybos pabaiga, tuomet moterys dainuodamos aukoja kiaules. Vis dėlto svarbu paminėti, jog panorus aplankyti torajus ir stebėti unikalias ceremonijas reikia iš anksto nusiteikti, kad tai nėra estetiškas ar turistams skirtas reginys. Atvirkščiai, tai itin kruvina ceremonija, ne vieną žiūrovą galinti šokiruoti.