Gera mama visada būna su savo vaiku? Tai kad ne… Gera mama moka laiku vaiką paleisti ir skatinti jo savarankiškumą. Mokydama mažylį pažaisti vieną, jūs toli gražu neatstumiate jo ir jūsų ryšys nesilpnėja.
Laiškas:
“Dukrytei – tuoj dveji. Darželyje ji itin mėgsta ilgiausiai dėlioti dėliones. Tačiau namie ji kelias sekundes pamėgina, praneša – “negaliu!” ir prašo, kad dėliočiau aš. Nemanau, kad taip ji tiesiog prašo dėmesio, nes žino, jog vis tiek būsiu šalia ir dalyvausiu žaidime. Nėra tos dėlionės jai ir per sudėtingos – pirštuku puikiai parodo, kur kokia detalė tinka. Susirūpinau, kodėl ji nededa jokių pastangų, kad kas nors išeitų, o iškart meta ir pasiduoda…” – rašo Auksė.
Šis klausimas yra aktualus daugeliui tėvų. Turiu keturis vaikus ir galiu pasakyti, kad ir mums jis buvo labai aktualus, kai… šią “fazę” išgyvenome pirmąjį kartą. Dabar – jeigu mažiausioji pasakys, kad ji kai ko nemoka – iš pradžių pasakysiu, kad parodytų, kaip ji nemoka, o jei iš tiesų “nemokės”, tai atsisėsiu šalia ir visaip neteisingai bandysiu “padėti”, kad ji mane taisytų ir iš esmės viską darytų pati. Ir, žinoma, visai dėl to nesijaudinsiu.
Kaip žaisti kartu
Darželyje nėra tokio artimo ir mylimo žmogaus, kurio artimo kontakto taip norėtųsi. Namie – yra. Ir ji nori ne tik žaisti stebima, bet ir žaisti kartu. Tiksliau – kad dėlionę dėliotumėte jūs. Tad pasiūlykite, kad vieną detalę dedate jūs, o kitą – ji. Bet tik kad nebūtų taip, kad jūs įdedate per sekundę, o jai reikia galvoti (tai gali atbaidyti norą dėlioti dėliones kartu su suaugusiaisiais). Geriau garsiai “galvokite”, kur detalė geriausiai tiktų, kodėl ji, pavyzdžiui, NEtiktų vienoje ar kitoje vietoje. Mažylis klausysis, o kartu lavės jo kritinis mąstymas, jis pradės pastebėti įvairias detales, mokysis, pavyzdžiui, geometrinių formų: “Chmmm… šita detalė čia netiks, nes mano detalė kampuota, o čia – apvali vieta”, – ir pan.
Trys laipteliai
Taip, išmokti dėti pastangas svarbu, nes to reikės daugelyje gyvenimo sričių. Tačiau ne mažiau svarbu išmokyti vaiką žaisti savarankiškai, vieną be suaugusiojo. Tai – labai svarbi tėvystės užduotis. Gebėjimas žaisti savarankiškai (sugalvoti žaidimą, jį žaisti ir užsiimti “su savimi”) yra įžanga į savarankišką gyvenimą, tikslo užsibrėžimą, jo siekimą ir pan.
Mokantis būti savarankiškam yra trys laipteliai.
Svarbu yra ir neskubėti peršokti nuo vieno laiptelio ant kito, ir per daug ant vieno kurio neužsistovėti. Trečiąjį laiptelį normalios raidos vaikas vidutiniškai turėtų pasiekti baigiantis tretiesiems gyvenimo metams. Ir dar. Šie laipteliai svarbūs ne tik vaikui, bet ir jums, nes būtent vaiko raida moko mus būti kuo geresnius tėvus.
Pamažu, mėnesiams bėgant
Kaip mokyti vaiką
1. Slėpynių nauda. Jau nuo kūdikystės žaiskite slėpynių. Taip vaikas supras, kad jūs išeinate, tač2. iau pareinate, neišnykstate.
2. Fizinį kontaktą pamažu keiskite balso kontaktu. Kalbėkite su vaiku iš virtuvės, iš vonios (dušo), iš kito kambario, o ne veskitės jį visur su savimi. Žinoma, jei vaikas verkia, jei iš tiesų ne(be)randa veiklos pats, tai jau kitas reikalas.
3. Atsiskirkite pamažiukais. Jam ūgtelėjus, jeigu matote, kad vaikas gali pabūti vienas – leiskite. Nori paėjėti vienas į priekį – leiskite. Tik mokydami vaiką savarankiškumo nepamirškite, kad jam reikia ir jūsų artumo. Kai mažylis nebenori būti vienas, ateikite. Pavyzdys: kūdikis žaidžia naminėje kėdutėje. Mama nelenda, nekalba su juo (tą padarys, kai jis norės būti kartu). Kai mažyliui pabosta, jis balsu ir elgesiu tą parodo. Mama ateina, bet neima ant rankų, o pakalbina, pajuokina, pažaidžia kokį pirštų žaidimuką ir paduoda kitą žaisliuką. Ir taip keletą kartų. Kai kūdikis kone tiesiogine prasme jau “lipa” iš naminės kėdutės, mama supranta, kad kūdikiui savarankiški žaidimai nusibodo, laikas žaisti kartu.
4. Negriaukite pasitikėjimo jumis. Net baisu, kiek tėvų jį sugriauna dėl tokio kvailo dalyko kaip kelios ašaros atsisveikinant. Tač6. iau nepasprukti, o atsisveikinti ir pasakyti, kad išeinate – būtina. Tai ypač7. sunkiai suprantama vyresnės kartos žmonėms: “Ko č8. ia virkdai vaiką? Matai, ką padarei?” Nepasiduokite šioms provokacijoms. Jeigu norite pasitikėjimo, teks jį užsitarnauti. Tik žinodamas, kur jūs, ir žinodamas, kad jam nemeluojate (nors tiesa ir skaudi), vaikas jausis saugus ir pasitikės jumis.
5. Padėkite, o ne mokykite savarankiškumo. Mokyti vaiko to, kas natūralu, nereikia. Pakanka sudaryti sąlygas, leisti. Vaikui reikia nuolatinio ryšio, tač10. iau ir atstumo. Pusiausvyros tarp buvimo su jumis ir buvimo savarankiškai. Stebėkite vaiką ir sudarykite jam sąlygas jaustis artimam su jumis, tač11. iau ir tyrinėjanč12. iam pasaulį savarankiškai.
6. Netieskite pagalbos rankų vos vaikui susidūrus su kliūtimi. Jeigu matote, kad vaikas kliūtį gali įveikti pats, padrąsinkite žodžiu – tu gali tai padaryti, kišk taip, važiuok į dešinę, patrauk knygutę ir pan. Pavyzdžiui, iš pradžių užstrigus vaikštynei padėkite, bet pamažu skatinkite išspręsti problemą pač14. iam. Neilgai trukus pastebėsite, kad įstrigęs mažylis visaip judina arba patraukia “kliūtį”, o ne verkia, prašydamas jūsų pagalbos. Beje, “išlaisvinęs” vaikštynę mažylis apdovanos jus išdidžiausia pasaulyje šypsena!
7. Skatinkite vaiko ryšius su kitais artimais suaugusiaisiais: seneliai, jūsų draugai, tetos ir kiti artimi žmonės – visi jie moko atsiskirti nuo tėvų ir pasitikėti kitais suaugusiaisiais. Kuo anksč16. iau vaikas supras, kad pasaulyje draugiškai nusiteikę ne tik jūs, tuo lengviau jam bus atsiskirti.
Tačiau yra dienų, kai vaikas visai nenori būti savarankiškas. Ir nieko čia tokio. Tomis dienomis būkite kartu ir darykite viską kartu. Ir net už vaiką, jei matote, kad jam to reikia tądien. Nes kitą dieną jis vėl viską darys savarankiškai. Juk visiems visko būna.