"Veido" archyvas

Dauguma vaikų laukia naujų mokslo metų su džiaugsmu, ypač jei mokyklos slenkstį teks peržengti pirmąkart. Bet būna ir taip, kad vaikas kategoriškai pareiškia: “Į mokyklą neisiu, nenoriu!” Kodėl taip nutinka ir kaip tuomet elgtis?

Kodėl mažieji nebedega noru?

Liūdna statistika: nenorinčių į mokyklą vaikų procentas nuolat didėja. Vieni jų mato prastą vyresnių brolių ir seserų patirtį, kitiems taip pabodo kasryt keltis į darželį, kad šį negerą jausmą jie automatiškai susieja ir su mokykla. Yra ir tokių vaikų, kurie pasirodo esą paprasčiausiai nepasirengę mokyklai, nes tiesiog dar neatsižaidė – neturėjo galimybės bendrauti su bendraamžiais, o gal ikimokyklinukams būtinus vaidmenų žaidimus buvo pakeitusi televizija. Tokiam vaikui būna  neišsivystęs gebėjimas elgtis pagal taisykles. Jis psichologiškai nepasirengęs mokyklai, jam nepakanka įgūdžių, būtinų prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Pirmas pavojus, laukiantis pirmoko mokykloje, – kad mokytojas su juo elgsis kaip su vienu iš daugelio. Juk pradėjus lankyti mokyklą keičiasi visas pasaulis, kuriame ankstesnis “aš” atsistoja ant to paties laiptelio su dvidešimčia kitų “aš”.

Vaikui, ypač apgaubtam perdėto suaugusiųjų dėmesio, toks ištirpimas kolektyve gali atsigręžti smarkiu smūgiu savimeilei, smukusiu pasitikėjimu savimi. Todėl anksčiau buvęs gyvas ir linksmas vaikas susigūžia, tampa vienišas ir kompleksuotas.

Kam vaikui mokykla

Gamtos taip sutvarkyta, kad mažam žmogui malonu pažinti pasaulį. Būtent todėl paprastai vaikai su malonumu išsiruošia į mokyklą. Be to, ji ir aukštesnis socialinis laiptelis, dar vienas žingsnis iki išsvajoto suaugusiųjų gyvenimo. Jei vaikas šeimoje laikomas amžinu kvailiuku, kurį reikia nuo visko saugoti, jis veržte veršis į mokyklą, kur pasijus bent šiek tiek labiau nepriklausomas.

Dažnai kalta pernelyg paviršutiniška vaikų motyvacija: “Man nupirks naują kuprinę!” Kad pareigomis užkrautas mokyklinis pasaulis neatstumtų vaiko, jis turi labai norėti mokytis. Kitaip tariant, galbūt praleidote svarbų momentą įteigti, kam reikalingos žinios ir dėl ko jų verta siekti. Dar nevėlu susigriebti!

Dažniausiai nenoras mokytis atsiranda ne prieš rugsėjo pirmąją, o vėliau, kai vaikas pats įsitikina, kaip smarkiai spalvingi lūkesčiai skiriasi nuo pilkos kasdienybės. Svarus indėlis į vaiko nusivylimą mokslu tenka ir pačiai mokyklai – nedidelės pedagogų algos ir menkas prestižas kaltas, kad mokyti vaikų lieka tik tie, kuriems patinka pats šis procesas. Deja, dažnai tai būna žmonės, kurie veržiasi turėti bent šiek tiek valdžios…

Pažymys pažymiui nelygu

Vaikui labai svarbu nuo pirmųjų dienų vaikiškame kolektyve įgyti tam tikrą statusą. Iš pradžių, kai vaikai dar nepajėgia įvertinti, kas ko iš tiesų vertas, tas statusas pelnomas suaugusiųjų vertinimu. Nors pradinukams pažymiai nerašomi, bet nemeluokime sau – juos atstoja visokie šypsniukai ir spalvos. Ir jei pirmaklasis buvo įvertintas prastai, jam buvo pareikšta vieša pastaba, ypač jei ji nepelnyta, mažasis gali į mokyklą ir nebenorėti.

Labai dažnai nenoras mokytis susijęs su atsiradusiomis žinių spragomis, kai vaikui tampa sunku pasivyti klasės draugus. Dėl spragų kaltos ne vien ligos – prie to prisideda ir nesantarvė namie. Kilus stresinei situacijai vaikams būdingą tyrinėjimo refleksą keičia savigynos refleksas: kai pajutęs pavojų mėgini nuo jo slėptis, nebe mokslai galvoj. Kartais vaikas atsilieka ir dėl pasislėpusių sveikatos sutrikimų, kurių nepastebi nei tėvai, nei mokytojai, pavyzdžiui, dėl suprastėjusio regėjimo.

Ką daryti?

• Neišsigąskite, jei vaikui nesiseka bendrauti. Pasiseks. Jūsų užduotis – ne saugoti jį nuo konfliktų, o išmokyti protingai su jais susidoroti.

• Nesiverskite dėl vaiko per galvą. Tik jei nesusigriebėte anksčiau, nuo šios akimirkos pradėkite jį ruošti tam, kad gyvenime nebus pildomos visos jo užgaidos. Pavojingas ir kitas kraštutinumas – dėmesio stoka.

• Nepuoselėkite tėviškų vilčių, kad jūsų mažasis bus apskritas pirmūnas. Visų pirma taip auginsite ne visapusišką asmenybę, o paprasčiausią “zubrylą”. Antra, jokiu būdu neatimkite iš vaiko teisės klysti. Dėl šios priežasties jie vėliau ir suaugę trokšta bet kokiomis, netgi ne visai garbingomis aplinkybėmis pelnyti pritarimą. Ir trečia – šis kompleksas visiems laikams užmuša lyderio savybes.

• Neatimkite iš vaiko noro tapti suaugusiu, netvirtinkite, kad tai – vieni rūpesčiai ir bėdos. Pradėkite nuo savęs – jei pasistengsite būti laimingi, ir vaikas norės sekti jūsų pėdomis. Ir mokykla, kaip laiptelis į suaugusiųjų gyvenimą, atrodys jam maloni, svarbi ir būtina!

• Nenuvertinkite daiktelių galios – vaikai daug ką vertina iš išvaizdos. Kuo ryškesnių spalvų ir kuo gražiau supakuotas daiktas, tuo labiau jis primena žaisliuką ir tuo patrauklesnis tampa procesas, susijęs su to daikto naudojimu. Todėl stimuliuoti norą mokytis galima ir paprasčiausiais būdais – nuperkant gražią ryškią kuprinę, leidžiant “įsisukti” į kanceliarinių prekių skyrelį.

Kartais kaltos nesubrendusios smegenys

Kartais pradinukui kyla sunkumų ne dėl socialinių problemų ar blogos mokytojos, bet tiesiog dėl to, kad dar nepakankamai susiformavusios jo smegenų funkcijos. Beje, nuo to kenčia labai nemažai vaikų, ir jų tėvai gali neskubėti kaltinti savęs. Jaunas neuropsichologijos mokslas tvirtina, kad smegenys susideda iš trijų blokų. Pirmasis atsakingas už energijos tiekimą į du aukštesniuosius. Antrajame vyksta informacijos perdirbimas ir saugojimas – tai atminties ir visumos suvokimo blokas. Trečiasis atsako už elgesio kontrolę. Pasak tyrimų, visi jie vystosi netolygiai it kokia mozaika.

● Dažniausiai pagal brandą atsilieka pirmasis energijos blokas. Toks vaikas nesugeba ilgai sutelkti dėmesio į tą pačią veiklą dėl elementaraus nuovargio. Mokytojai su tokiais vaikais vargo nepatiria, tačiau grįžę namo jie dažnai be jokios priežasties verkia. Jei mėgindami nuraminti tėvai klausia, ko jie norėtų, vaikas reikalauja neįmanomo, tarkime, močiutės katino. Bet pasiūlius nuvažiuoti pas močiutę įsirauda dar labiau: “Nenoriu!” Tokie mokinukai dažnai serga, tad bendraklasiai nuo jų atpranta, o jų reagavimas į viską ašaromis apskritai atstumia bendramokslius.

● Rečiausiai sutrinka antrojo bloko vystymasis. Bet jeigu sutrinka, tada mokyklinukas kenčia dėl atminties, prastai orientuojasi erdvėje – netiksliai rašo raides ir skaičius, nesugeba tvarkingai rašyti sąsiuvinyje. Tai labiau atsiliepia mokslams, tačiau ne taip stipriai paveikia adaptaciją.

● Jei nespėjęs išsivystyti trečiasis blokas, vaikai nesugeba laikytis bendrų taisyklių, nesuvokia elgesio normų. Jie gali pakilti iš suolo vidury pamokos ir trukdyti kitiems, pamiršta, kad norint paklausti reikia pakelti ranką. Prisitaikyti prie bendraamžių jiems dar sunkiau – draugų beveik neturi, nes patys visai nesuvokdami pasielgia taip, kad vaikai tai vertina neigiamai. Pažymiai varijuoja nuo dvejetų iki dešimtukų. Namie jų poelgiai ir žaidimai dažnai neturi prasmės, pavyzdžiui, tokie vaikai gali apsivynioti gumyte liežuvį ir susižavėję vaikščioti jį iškišę…

Ramybės!

Jei vaikas nejaukiai jaučiasi naujoje aplinkoje ar neišsėdi per pamokas, neverta mėginti patiems derinti jo reikalų su kolektyvu. Nesijaudinkite ir dėl jo nervų bei namie nesudarykite ypatingų sąlygų. Vaiko elgesys gali būti susijęs su nuo gimimo padidėjusiu arba sumažėjusiu raumenų tonusu, o tai ir gali būti nesusiformavusių psichinių procesų priežastis. Visų pirma nusiraminkite – ši bėda išaugama, juk ar matėte septintoką, kuris dar verktų vakarais ar vaikštinėtų per pamokas (na, o jei taip, tai tik jau ne dėl išsiblaškymo). Jei vis dėlto labai neramu, protingiausia kreiptis į specialistus – jie nustatys problemą ir patars, kaip elgtis, pasiūlys, kaip trūkumus kompensuoti privalumais.