Naujieji 2014 metai nežada nieko gera diplomatams ir užsienio politiką formuojantiems vadovams – įsisenėję konfliktai su kaimynais atgims su nauja jėga, o juos spręsti trukdys ir Lietuvoje, ir kaimynystėje vyksiančios rinkimų kampanijos.

Besibaigiantys metai užsienio politikoje buvo kaip reta geri: nepaisant išankstinių nuogąstavimų, Lietuva labai šauniai susitvarkė su pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ir pagaliau, iš antro karto, pasiekė išsvajotą nenuolatinės narės vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tai tikrai nemaži laimėjimai, ypač suprantantiems, ką jie reiškia.
Pirmininkavimas ES Tarybai, iš pirmo žvilgsnio – tik įvairių biurokratinių procedūrų bei įvairaus rango pareigūnų konferencijų rinkinys, iš tikrųjų parodo, kiek valstybė narė yra perpratusi tikrai sudėtingas Europos Sąjungos sprendimų priėmimo taisykles, kiek jos diplomatija pajėgi funkcionuoti, užtikrindama sklandų dvidešimt septynių valstybių pozicijų derinimą pačiais įvairiausiais, dažnai pirmininkaujančiai šaliai nesvarbiais, tad prastai išmanomais klausimais. Ypač tai pasakytina apie naująsias ES nares, kurių politikai, diplomatai ir biurokratai įsitraukė į milžinišką ir painų Europos Sąjungos mechanizmą mažiau nei prieš dešimtmetį.
Juoba senosios narės gana pavydžiai seka pirmininkaujančių naujokių veiklą ir, jei ką, nevengia viešų pamokymų, dėstomų pasipūtusių senbuvių ir steigėjų, tad „tikrų europiečių“ tonu. Tokį atsainų ir nedraugišką požiūrį prieš ketvertą metų yra tekę patirti Čekijai, kurios pirmininkavimui buvo prilipdyta „chaotiško“ etiketė, nors iš esmės jis buvo gana sėkmingas. Bet Europos senbuviams kliuvo ir tuomečio Čekijos prezidento Vaclavo Klauso antieuropietiškas nusistatymas, ir premjero vyriausybės žlugimas pirmininkavimo metu (po kurio pasigirdo netgi siūlymų perduoti pirmininkavimą labiau patyrusiai šaliai), ir netgi daliai ES narių įžeidžiama pasirodžiusi čekų dailininkų instaliacija „Entropa“.
Tai buvo ne kas kita, kaip europinės „diedovščinos“, siekiant parodyti vietą pasikėlusiai naujokei, pavyzdys, nes pats pirmininkavimas ES savo esme yra savotiškas egzaminas ir kokybės sertifikatas naujajai narei.
Lietuvai perimant pirmininkavimą niekas nesitikėjo, kad maža, vos kojas ES apšilusi valstybė, vadovaujama naujai sudarytos Vyriausybės, kurios didelę dalį ministrų sudarė naujokai, blykstelės itin naujoviškomis iniciatyvomis ar bandys pamokyti europietiškumo Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, kaip, tarkime, didžiausią ir labiausiai patyrusį diplomatinį aparatą tarp naujokių turinti Lenkija.
Tam, kad gautų gerą įvertinimą senųjų europiečių akyse, Lietuvai tereikėjo parodyti vidutinį lygį ir nesusimauti. Mūsų diplomatija savo ruožtu pirmininkavimo laikotarpiu sugebėjo parodyti aukštesnį nei vidutinį lygį, o jį vainikavusi dramatiška kova dėl Ukrainos per ES viršūnių susitikimą Vilniuje ilgam įrašė Lietuvos sostinės vardą Europos politikų ir diplomatų atmintyje. Tai vienas tų atveju, kai pasitvirtino patarlė – nėra to blogo, kas neišeitų į gera: nors Ukraina Asociacijos sutarties su ES nepasirašė, bet derybų metu ir po jų vykę bei tebevykstantys įvykiai netikėtai pagimdė tikrą, o ne formalią ES politiką Ukrainos ir kitų posovietinių šalių atžvilgiu.
Žinoma, tokio griausmingo Lietuvos pirmininkavimo ES finalo niekas nebūtų galėjęs prognozuoti netgi prieš kelis mėnesius. Tačiau žvelgdami į ateinančiuosius, kai ką akivaizdaus galime numatyti, nors tai, kas matoma, didelio optimizmo nekelia.

Atsinaujins trintis su Lenkija

Įdėmesni turėjo pastebėti, kad maždaug nuo pavasario tarp Vilniaus ir Varšuvos įsivyravo diplomatinės paliaubos. Ne todėl, kad būtų pavykę išspręsti kokias nors dviejų šalių santykius pusantro dešimtmečio temdančias problemas, – tiesiog Lenkija kitų Europos valstybių akyse būtų atrodžiusi labai keistai, jei būtų puldinėjusi ES pirmininkaujančią šalį. Be to, artėjo didieji NATO manevrai „Steadfast Jazz“, per kuriuos Aljansas mokėsi ginti Lenkiją ir Baltijos šalis, tad politikų trintis tuo pat metu, kai abiejų šalių kariai mokosi kartu atremti bendrą priešą, būtų atrodžiusi suvis nerimtai.
Tačiau pratybos pasibaigė, Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai irgi, tad 2014-aisiais abipusės pretenzijos vėl grįš į Varšuvos ir Vilniaus santykių darbotvarkę. Tiesą sakant, Varšuva apie tai mūsų politikus jau atvirai perspėjo. Diplomatinių šaltinių teigimu, lapkričio pabaigoje Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei prisistatęs naujasis Lenkijos ambasadorius Jarosławas Czubińskis pasakęs, kad jeigu iki metų pabaigos Lietuva nieko nenuveiks gerindama lenkų tautinės mažumos padėtį, tai Lenkijos kantrybė baigsis. Kaip žinoma, gruodžio pabaigoje Seimo Žmogaus teisių komitetas pritarė Lenkų rinkimų akcijos teiktoms Tautinių mažumų įstatymo pataisoms, bet apie jų priėmimą dar labai anksti kalbėti, tad po Naujųjų metų reikia tikėtis naujų pretenzijų iš Varšuvos bangos.
Reikia atsižvelgti, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vyks rinkimų į Europos Parlamentą kampanija, o valdančiosios Piliečių platformos populiarumas smarkiai smukęs, tad tiek vyriausybė, tiek opozicija išnaudos kiekvieną progą pagerinti savo reitingus. Nors santykiai su Lietuva tikrai nėra opiausias lenkiškos politinės darbotvarkės klausimas, joks politikas nesileis, kad jį konkurentai galėtų apkaltinti nuolaidžiavimu „tautiečių skriaudėjams“. Be to, galima tikėtis, kad Lenkija bandys daryti spaudimą Lietuvai per Skandinavijos šalis, taip pat – kaldama pleištą tarp Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių, ypač gundydama estus parama NATO oro policijos misijos rotacijai.