Savivaldybių rinkimai. Už visuomeninius komitetus balsavo daugiau nei kas dešimtas rinkėjas, kai kur jie net laimėjo daugumą mandatų. Nepartiniai pretenduoja turėti per dešimtadalį merų regalijų, o antrajame ture dėl jų kai kur netgi varžosi tarpusavyje.

To niekas neprognozavo. Ne kokioje nykštukinėje savivaldybėje, o viename didžiųjų miestų, Alytuje, nepartiniai pelnė daugumą, o jų iškeltas kandidatas triuškinamai laimėjo mero rinkimus jau pirmajame ture. Kitame dideliame mieste – Šiauliuose dėl mero posto du nepartinių komitetų lyderiai varžysis tarpusavyje, nubloškę visų didžiųjų partijų kandidatus. Konservatorius jų tėvonijose – Kaune bei Panevėžyje kovoje ir dėl vietos tarybų narių mandatų, ir dėl mero postų aplenkė nepartiniai kauniečiai.

Daugiau nei kas dešimtas rinkėjas savo balsą atidavė už pirmą kartą savivaldybių tarybų rinkimuose galėjusius kandidatuoti visuomeninius komitetus, ir tai šiems suteikė 116 mandatų. 2011 m. pirmą kartą galėję save išsikelti kandidatai laimėjo  aštuoniolika mandatų. Rinkimų lentelėje nepartinius rinkimų komitetus aplenkė tik trys partijos: tradiciškai vietos rinkimuose lyderiaujantys socialdemokratai, Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir pirmą kartą tokio palaikymo sulaukęs Liberalų sąjūdis.

Debiutuojančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose nepartiniai taip pat sulaukė sėkmės: jau pirmajame ture išrinktas vienas visuomeninio komiteto iškeltas kandidatas, į antrąjį turą pateko dar šeši ir vienas pats save išsikėlęs kandidatas.

Visuomeninių komitetų nariai ir jų iškelti merai – labai skirtingi visais įmanomais aspektais. Jų lyderiai – nuo Kauno milijonieriaus iki Šiaulių fotografo, sugebančio laimėti rinkimus visiškai minimaliais finansiniais ištekliais, nuo buvusio valstybės policijos generalinio komisaro iki tris partijas jau pakeitusio ir dabar į nepartinius atsivertusio politikos veterano, nuo olimpinio vicečempiono iki mokesčių inspekcijos padalinio vadovo.

Palyginti su praėjusiais savivaldos rinkimais, kai pirmąkart save galėjo kelti nepartiniai asmenys, tendencijos geros: nors ir dabar sąrašuose nemažai tiesiog politinių migrantų, prieš rinkimus dėl populiarumo bandančių atsiversti į nepartinius, šįsyk kur kas daugiau „grynuolių“ – tikrai visuomenės atstovų, anksčiau nedalyvavusių partijų veikloje.

Išskirtiniausia padėtis susiklostė Alytuje: negana to, kad buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius jau pirmajame ture laimėjo mero postą, sulaukęs net 65,9 proc. rinkėjų palaikymo, bet ir jo vedamas visuomeninis komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 40,3 proc. balsų. Tai jam suteikė dvylika iš 27 mandatų, o antri likę socialdemokratai teturės keturis. Kitas visuomeninis komitetas – „Už Alytų“ pelnė dar du, tad Alytuje nepartiniai laimėjo daugumą. Ligšiolinis Alytaus meras socialdemokratas Jurgis Krasnickas nusipelnė vos 9,1 proc. balsų.

Tai, kad savivaldybės taryboje daugumą ir mero postą laimi nepartiniai, reiškia visišką partijų fiasko. Alytuje jos to nusipelnė. Jau nekalbant apie skandalą dėl dabartinio mero keiksmų, apie, išvertus iš jo patvorinės leksikos į bendrinę kalbą, gvelbiamus milijonus, ir nuolatiniai partiniai karai, ir kuklios Alytaus pozicijos „Veido“ bei Lietuvos laisvosios rinkos instituto reitinguose rodo, kad permainos čia tikrai buvo būtinos.

Beje, alytiškiams partinės rietenos jau tikrai turėjo nusibosti, nes protestus prieš dabartinį merą organizavęs „tvarkietis“ kartu su visa savo partija į Dzūkijos sostinės savivaldybę apskritai nepateko.

Be abejo, visuomenininkų valdomai tarybai gali būti sunku rasti konsensusą, nes visuomeniniuose komitetuose – asmenybių margumynas, o partijos, bent jau teoriškai, turėtų būti labiau „susižaidusi“ komanda, vienijama tos pačios ideologijos. Juolab ne tik Alytuje tokios gerbiamos asmenybės, turinčios ir valdymo patirties, suburti žmonės, tikėtina, bus tikra sėkmė miestui.

Prasta žinia partijoms ir Šiauliuose: kovoje dėl mero posto visuomeninių komitetų iškelti kandidatai visai išstūmė partijų atstovus ir kausis tarpusavyje.

Didžiausio – 16,7 proc. šiauliečių palaikymo pirmajame ture sulaukęs rinkimų lyderis Artūras Visockas vietos valdžioje nėra debiutantas: 2011 m. jis pats save išsikėlė į Šiaulių tarybą ir laimėjo rinkimus. A.Visockas yra baigęs Šiaulių pedagoginį universitetą, fotografas, Šiauliuose turi fotoprekių parduotuvę, kurioje, kaip skundėsi vietos žiniasklaidai, neturi lėšų nė buhalteriui pasisamdyti, orientavimosi sporto klubo „Sakas“ įkūrėjas, vienas talkų „Darom“ iniciatorių, daugelį metų savo lėšomis tvarkantis vieną Šiaulių parką. Vienų požiūriu, jis yra skandalistas, kitų – pilietiškas viešojo intereso gynėjas.

Kai A.Visocką puola vietos žiniasklaida, ginti jį imasi kitas, tik jau nacionaliniu mastu žinomas „kovotojas su sistema“ – Naglis Puteikis. Jis sako A.Visocką senai pažįstantis ir net siūlęsis už jį sumokėti rinkimų užstatą. Tad, anot kai kurių šiauliečių, A.Visockas – Šiaulių Puteikis.

Komplimentas tai ar atvirkščiai – galima ginčytis. A.Visockas kovojo, kad Šiauliuose nebūtų „prichvatizuota“ šilumos gamyba, kad jėgainės liktų savivaldybės nuosavybe, o apie Šiaulių kultūros fabriko projektą, kurį jis laiko ES pinigų plovimo pavyzdžiu, surinko per 600 puslapių bylą. Per pirmą kadenciją Šiaulių taryboje jis pagarsėjo įvairiais skundais užvertęs teisėsaugos institucijas.

Aktyvus politikas užsitarnavo šiauliečių simpatijas: jų balsais pateko tarp populiariausių šiauliečių vietos žiniasklaidos nominacijose (beje, jose šiemet nepopuliariausiu išrinktas miesto meras socialdemokratas Justinas Sartauskas, nors anksčiau šios partijos lyderiai būdavo tarp populiariausiųjų), buvo TV3 žinių projekto „Lietuvos garbė“ nugalėtojas Metų kaimyno nominacijoje. Beje, A.Visockas pirmą kartą savivaldos rinkimuose rėmimo balsus sugebėjo surinkti tik elektroniniu būdu.

Tačiau akivaizdu, kad visuomenininkas ar opozicijos politikas gali tik viską kritikuoti ir skųsti, o būnant valdžioje jau reikia siūlyti, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Ar A.Visockas tą sugebės, jei, kaip prognozuojama, bus išrinktas meru, ligšioline veikla savivaldybės taryboje, kai kurių kolegų vertinimu, ne itin įrodė, bet vienas, be komandos, nelabai tam turėjo ir galimybių. Klausimas, kokį palaikymą turėtų ir išrinktas meru, nes šiauliečiai, nors nuvertę dabartinį merą socialdemokratą, daugiausiai balsų atidavė už socialdemokratus.

A.Visockas neslepia galimybės dirbti su jais kartu, nors prieš rinkimus ir bandė tapti oponuojančios socialdemokratams konservatorių partijos sąrašo vedliu – konservatoriams išsiuntė laišką siūlydamasis būti jų sąrašo Šiauliuose pirmu numeriu su teise peržiūrėti patį sąrašą.

A.Visocko varžovas valdyti Šiaulius – buvęs konservatorius, buvęs Naujosios sąjungos narys ir buvęs socialdemokratas, o dabar nepartinis Valerijus Simulikas, pelnęs 15,4 proc. rinkėjų balsų. Trečią kadenciją Seime dirbančio politiko vardu pavadinto visuomeninio komiteto sąraše jo paties pavardės nėra – jis kandidatuoja tik į merus. Laimės – mes Seimą, ne – neteks atsisakyti mandato: taip V.Simulikas išvengė dilemos, kuriai ryžosi savivaldos rinkimuose dalyvavę parlamentarai.

Paskutinė partija, kurios narys V.Simulikas buvo, – socialdemokratų, tačiau su ja sudarinėti koalicijos politikas sakosi neketinąs. Akivaizdu, kad Šiauliuose apskritai nebus lengva burti tvarią koaliciją, nes 31 nario taryba sudaryta iš devynių partijų ir komitetų atstovų, o merą, kad ir kuris iš dviejų varžovų juo taptų, iškėlęs visuomeninis komitetas rinkimuose balsų daugumos nelaimėjo.

O kauniečių pasirinkimas daugiausiai balsų atiduoti jau kadenciją miesto valdžioje dirbančiam ryškiausiam praėjusių savivaldos rinkimų tikrai visuomeniniam, o ne partijų migrantų sambūriui – verslininko Visvaldo Matijošaičio suburtam „Vieningam Kaunui“ rodo, kad tai ne koks vienkartinis rinkimams suburtas darinys, o rimta komanda, ketverius metus dirbusi, kauniečių požiūriu, efektyviau nei partijų, visų pirma konservatorių, valdančių Kauną beveik visą nepriklausomybės laikotarpį.

Beje, V.Matijošaitis  jau 2011 m. matavosi mero kėdę, tačiau jau lyg ir rankas sukirtę partiniai partneriai politikos debiutantą apmovė ir mero kėdę atidavė vos penktiems rinkimuose buvusiems liberalams, o po dar vieno partinio sandorio regalijas susigrąžino ankstesnės kadencijos meras konservatorius Andrius Kupčinskas. Gerai, kad tiesioginiai mero rinkimai nuo tokių partijų viražų ir nepastovumo apsaugos.

„Vieningas Kaunas“, turintis šešiolika iš 41 mandato (dar kelis laimėjo kiti visuomeniniai komitetai), žada suvienyti visas partijas. Tačiau, pirma, kažin ar gerai valdžia be opozicijos, o svarbiausia – konservatoriai, ko gero, tikrai nesutiks būti jaunesniaisiais broliais. Meras konservatorius A.Kupčinskas, rinkimuose pelnęs 24,6 proc. balsų ir smarkokai atsilikęs nuo V.Matijošaičio (36,85 proc.), ginklų dar nesudeda ir yra pasiryžęs kovoti, nors pergalę jam prognozuoja, regis, tik patys konservatoriai.

Konservatoriai prarado lyderystę ir Panevėžyje – neteko trijų mandatų, o dabartinis meras į antrąjį rinkimų raundą stoja su mažesniu rinkėjų palaikymu nei savarankiškai į Seimą išrinkto Povilo Urbšio Panevėžyje suburto visuomeninio komiteto „Kartu“ iškeltas kandidatas Rytis Mykolas Račkauskas. Šis komitetas Panevėžyje rinkimus laimėjo, o kartu sudėjus nepartinių balsus jie turi beveik trečdalį tarybos.

Dar pora nepartinių iškeltų kandidatų į merus – šiokia tokia anomalija. Socialdemokratė Daiva Kelečienė Zarasuose kovoja dėl mero posto kaip nepartinių sąrašo „Švari savivalda“ kandidatė, o „darbietę“ parlamentarę Audronę Pitrėnienę Skuode remia ir jos partija, ir nepartinių komitetas „Permainų laikas“. Visuomeninių komitetų idėja buvo kitokia – suteikti alternatyvą partijoms, o koalicijas labiau tiktų burti prieš antrąjį merų rinkimų turą. Tačiau rinkėjams, pasirodo, tinka ir toks mišrus variantas, jei tinka kandidato personalija.

O tarp save išsikėlusiųjų dėl mero posto kovoti liko vienas – jurbarkiškis mokesčių inspekcijos padalinio vadovas Skirmantas Mockevičius.

Nors dėl mero posto nekovojo, daugiausiai mandatų laimėjo visuomeninis komitetas Visagine su olimpiniu vicečempionu Jevgenijumi Šuklinu priešaky.

Komitetai savo atstovų turės beveik pusėje savivaldybių. Beje, Vilniuje tokio neatsirado nė vieno.

Galų gale paskutinis klausimas: kodėl partijos, turinčios struktūrą, finansinių ir žmogiškųjų išteklių, ima pralaiminėti visuomenininkams? Reikia pripažinti, kad kovą dėl mandatų ir merų postų visuomeniniams komitetams gerokai palengvino partijų vietinių lyderių skandalai Alytuje ar Panevėžyje. Tačiau Visagine STT net buvusi sulaikyta Dalia Štraupaitė ar į skandalą su prostitutėmis patekęs Anykščių meras Sigitas Obelevičius – rinkimų finale.

Partijos praradimų negali teisinti vien tuo, kad partijos žmonėms nusibodo ir jie ilgisi įvairovės. Kai meras tvarkosi tikrai gerai, kaip socialdemokratas Ričardas Malinauskas Druskininkuose, jis rinkėjams nenusibosta.

Tad galima sakyti, kad prieš ketverius metus nepartiniai kandidatai savivaldos  nesudrebino, o dabar partijoms reikėtų tikrai labai rimtai persvarstyti savo strategijas, keisti nepopuliarius nacionalinius lyderius ir ieškoti jų kiekvienoje saviveladybėje, jei jos neketina prarasti dar daugiau įtakos. O visuomeniniams komitetams dabar svarbiausia nesukompromituoti pačios nepartinių valdžios idėjos, atlikti žadėtus darbus ir nenuvilti rinkėjų.