Valstybės valdomo turto ūkyje ir toliau tvyro neperprantama netvarka, o naujausias privatizuojamų objektų sąrašas vėl liko pusplikis, su vos viena kita investuotojams įdomia įmone.

Po kelių savaičių dienos šviesą turėtų išvysti naujas turto, su kuriuo valstybė jau yra pasirengusi atsisveikinti, sąrašas. Jis dar neskelbiamas – neva vyksta derinimai, kiekviena ministerija svarsto, ar atiduoti į privačias rankas jai valdyti patikėtas įmones ir pastatus. Tačiau pasidomėjus paaiškėjo, kad kiekviena ministerija vis dėlto linkusi savo turtus pasilaikyti sau, nepaisant šios Vyriausybės veiklos pradžioje deklaruoto ryžto atsisakyti valstybės valdymui nereikalingų funkcijų ir nuolatinės ekspertų kritikos dėl netvarkos valstybiniame ūkyje.

Sistemą perkandę žmonės stebisi, kad Lietuvoje ne kuri nors valstybės interesams atstovaujanti įstaiga ar atsakingi asmenys sprendžia, kokį turtą pasilikti, o kokį parduoti papildant biudžetą, bet valdymas vyksta iš apačios: privatizaciją stabdo pačios įmonės, nes joms patogu tarpti po saugiu valstybės sparnu ir visiškai nesinori pradėti žaisti pagal rinkos diktuojamas taisykles.

Neliko patraukliausių įmonių

Vyriausybės posėdį netrukus pasieks naujas privatizuotino valstybės turto sąrašas, kuriame – net 2 tūkst. valstybės ir savivaldybių valdomų objektų. Tačiau tai daugiausia smulkūs nekilnojamojo turto objektai ar įmonės, kuriose telikę po kelias valdiškas akcijas. Rimtų investuotojų dėmesį traukiančios Lietuvos įmonės iš privatizavimo sąrašo per pastaruosius kelis mėnesius išgaravo – jas valdančios ministerijos nepanoro savo valdžios parduoti verslininkams.

Tiesa, sąraše vis dėlto paliktas vienas riebiausių kąsnelių – AB “Lietuvos jūrų laivininkystė”. Susisiekimo ministerija, iki paskutinės akimirkos delsusi priimti sprendimą, kovo 10 d. nutarė leisti privatizuoti jau kelerius metus nuostolingai dirbančią laivyno įmonę, tikėdamasi, kad jos problemas bus pajėgus išspręsti strateginis investuotojas. “Tegul įmonė veikia rinkos sąlygomis, mes tik įrašysime papildomų sąlygų investuotojui – jis privalės paisyti valstybės interesų”, – apie numatomus saugiklius pasakoja, bet jų kol kas nedetalizuoja susisiekimo viceministras Arūnas Štaras.

O štai kitos šios ministerijos valdomos įmonės – AB Smiltynės perkėlos privatizavimą nutarta atidėti vėlesniam laikui. Senoji perkėla iš senamiesčio pirma bus perkelta prie Šiaurinio rago ir tik baigus šią pertvarką bus grįžta prie įmonės pardavimo klausimo.

Kita svarbi iš sąrašo dingusi įmonė – AB “Lietuvos dujos”. Svarstyta galimybė biudžetą papildyti pardavus valstybei dar likusius 17,7 proc. šios įmonės akcijų, tačiau tokių planų atsisakyta. “Vyriausybė neplanuoja privatizuoti savo akcijų paketo, nes “Lietuvos dujos” yra perdavimo sistemos operatorė – labai svarbi Lietuvai įmonė. Turimas akcijų kiekis garantuoja vietą valdyboje, Vyriausybė ir toliau aktyviai dalyvaus įmonės valdyme”, – paaiškino energetikos ministro patarėjas Kęstutis Jauniškis.

Neleido ši ministerija privatizuoti ir valstybinės įmonės “Visagino energija”, kuri pati nesugeba suvaldyti po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo pabrangusio šildymo sukeltų problemų. Tačiau į privačias rankas ji kol kas atiduota nebus, nes yra teritorijoje, kuri, Lietuvai apsisprendus statyti naują Visagino atominę elektrinę, būtų priskiriama jos saugos zonai.

O Ūkio ministerija po savo sparneliu kol kas pasilieka bendrovę Giraitės ginkluotės gamyklą. Viceministras Arnoldas Burkovskis aiškina, kad šiuo metu įmonė labai smarkiai prasiskolinusi, jos pastatų ir žemės vertė viršija pačios įmonės vertę. “Pardavus dabar, skolos liktų valstybei, o turtas atitektų investuotojui. Pirma turime išspręsti įmonės problemas”, – tikina jis.

Dar yra kategorija įmonių, kurios niekada net nebuvo priartėjusios prie privatizavimo planų. Daug kas gūžčioja pečiais, praeidamas pro sovietmečio stiliaus oaze išlikusią valstybinę vaistinę pačiame sostinės Gedimino prospekto viduryje. Tai turbūt vienintelė Lietuvos vaistinė, praėjusius metus baigusi nuostolingai, nors jai net netanka mokėti už patalpų nuomą (jos taip pat priklauso valstybei). Sveikatos apsaugos ministerija argumentuoja, kad šių ir dar trijų valstybei priklausančių vaistinių negalima privatizuoti, nes jos esą atlieka kai kurias visuomenei svarbias funkcijas – pačios gamina vaistus, čia rengiami praktiniai užsiėmimai farmacijos studentams.

Neaišku, kodėl manoma, kad šių išskirtinių paslaugų negalėtų teikti tai daryti privatizacijos metu įpareigotas investuotojas. Juolab kad, tarkime, Gedimino prospekto vaistinė jau ir taip nebeteikia vienos labai svarbios paslaugos, kuri labai pritiktų pačiame miesto centre įsikūrusiai vaistinei: ji nebedirba naktimis, o jos lange kaip artimiausia visą parą dirbanti nurodoma viena privati vaistinė, esanti miegamajame Vilniaus mikrorajone.

Nesuskaičiuotas valstybės turtas

Privatizacijos procesus prižiūrintis A.Burkovskis niršta, kad kiekviena ministerija paiso tik savo interesų, o valstybėje iš viso nėra institucijos, kuri kompleksiškai žiūrėtų į visą valstybės turto valdymą. “Lyg ir mūsų ministerija atsakinga už ūkio privatizavimą, bet aš neturiu jokių galių ką nors nurodyti kitoms ministerijoms”, – aiškina viceministras.

Regis, privatizaciją turėtų valdyti Valstybės turto fondas (VTF). Tačiau, pasirodo, jis tik surenka įvairių ministerijų ir savivaldybių pasiūlymus dėl privatizuotinų objektų ir jų valdytoju tampa tik tam laikotarpiui, kol vyksta privatizavimas, – o tai paprastai nesiekia ir 1 proc. viso valstybės turto.

Buvęs VTF vadovas Audrius Rudys pabrėžia, kad Lietuvoje apskritai net nėra suskaičiuotas ir įvertintas visas valstybės turtas. “Visiška netvarka. Įmones pagal savas taisykles valdo atskiros ministerijos. Turtas nuomojamas ne rinkos, o dešimt kartų mažesnėmis kainomis, ir to niekas net nekontroliuoja”, – dėsto jis.
Pasak A.Rudžio, dar nuo Aukščiausiosios Tarybos laikų vis atsiranda iniciatyvų daugiau galių realiai valdyti turtą suteikti VTF, tačiau jos vis numarinamos. “Dažniausiai laimi siauri interesai. Juk visada yra mintančių iš to, kad valstybė pati savo ūkio nesužiūri”, – teigia buvęs privatizacijos valdininkas.

Panašiai mąsto ir A.Burkovskis: “Valstybinių įmonių vadovai labai smarkiai veikia juos prižiūrinčių ministerijų nuomonę. Asmeniniai interesai čia aukščiau nacionalinių”.

Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadziauskas skaičiuoja, kad būtų galima daug sutaupyti vien sukūrus bendrą viso valstybės valdomo nekilnojamojo turto registrą. Dabar – nemaža tuščių ar pusdykiai nuomojamų pastatų, o kai kurios įstaigos brangiai nuomojasi patalpas iš privačių asmenų.

G.Kadziausko manymu, neprivatizuotinos tik strateginių įmonių sąraše esančios įmonės, o visa kita privalo būti visų pirma iki galo apskaityta, o tada – privatizuota. Ir tai pasakytina apie dešimtis įstaigų bei bendrovių: pradedant apsaugos policija ar paštu ir baigiant “Klaipėdos nafta” ar Rytų skirstomaisiais tinklais.

Juk kadaise kiek kalbų būta ir kiek iečių sulaužyta dėl “Lietuvos telekomo”, “Mažeikių naftos” ar Lietuvos taupomojo banko privatizavimo. O šiandien jie privatūs, ir dabar atrodo, kad kitaip ir būti negalėtų. Tad privatizavus ir dar keliasdešimt valstybinių bendrovių šalyje niekas iš esmės nepasikeistų. Tiksliau, pasikeistų: valstybė turėtų mažiau nuostolių, gautų nemažai pajamų iš šių įmonių pardavimo, o šios ateityje būtų kur kas efektyviau valdomos.