„Manon Lesko“ pastatymu D.Ibelhauptaitė tvirtina užbaigusi pirmąjį „Bohemiečių“ gyvavimo etapą.

„Palikti šitiek aukso būtų neprotinga“, – aiškina mylimajam paskubomis spintų turinį į ryšulius supanti Manon. Palikti tokias prašmatnias sukneles moteriškei irgi atrodo neprotinga, todėl atskubėję žandarai taip ir sugriebia ją – su visais ryšuliais ir prabangiomis suknelėmis. Daiktų verte teparemtas protas virsta grandinėmis ir katorga.

Meilės duetų opera

Ji tokia skirtinga šiame spektaklyje – Asmik Grigorian vaidinama Manon Lesko. Drovi provincialė iš pirmojo veiksmo antrajame virsta didmiesčio buduarų snobe, kurios didžiausias rūpestis – ne ton pusėn styranti plaukų sruoga ar sprendimas, kiek šiandien prisiklijuoti dirbtinių grožio apgamėlių. Paklūstant dvidešimto amžiaus pradžios europinei madai, turtingų Paryžiaus ponų ir operos žiūrovų akių džiaugsmui, dar būtina mokytis rytietiškų pilvo šokių. Ir pagaliau – nuoširdžiai atgailaujanti ant mylimojo rankų Manon tolimoje dykumoje, be lašelio vandens, be aukso ir prašmatnių apdarų.
G.Puccini „Manon Lesko“ – atgaiva meilės duetų mėgėjams. Vaido Vyšniausko De Grijė ir Manon pora pykstasi ir vėl taikosi, prisiekinėdami amžinus jausmus, o klausytojų ausys leipsta nuo jų meilės arijų. Tiek A.Grigorian, tiek V.Vyšniauskas pasižymi dramatiniu atlikimo stiliumi, prioritetą teikdami personažų emocijoms ir psichologiniams portretams. Jiems nėra ypatingo vargo reikalingą operos ariją profesionaliai atlikti net susirangius meilės guolyje. O tokių išbandymų solistams režisierė Dalia Ibelhauptaitė pateikia ir šiame pastatyme.

Užbaigtas etapas

„Bohemiečiai“ šia G.Puccini opera skelbiasi užbaigę vieną savosios veiklos etapą. Nors trupė savo veiklos pradžia vadina „Bohemos“ pastatymą, žiūrovams Kongresų rūmuose rodomų operų era prasidėjo nuo „Pajacų“ spektaklio prieš devynerius metus. Būtent tada pirmą kartą operos scenoje prasisuko ir „Baltijos cirko“ meškutė.
Jau tada buvo aišku, kad užkulisių ir įvairių scenos mechanizmų stokojantys Kongresų rūmai operos pastatymams nėra patys patogiausi. Perfrazuojant Manon Lesko, statyti operas čia iš pirmo žvilgsnio „būtų neprotinga“. Tačiau tai nesustabdė D.Ibelhauptaitės, maestro Gintaro Rinkevičiaus ir jos bendražygio scenografo Dicko Birdo. Nuo „Bohemos“ pastatymo Kongresų rūmuose prasidėjo išradingų pastarojo kuriamų keliaaukščių scenos konstrukcijų amžius. Jei „Bohemoje“ tai buvo Paryžiaus gatvelė su kavinėmis, viešnamiais ir palėpėmis, tai miuzikle „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ – pražūtingas Svynio Todo kirpimo salonas su mėsmale klientų žmogienai ir pyragėlių kepykla apačioje. „Onegine“ D.Birdas „restauravo“ sovietinį komunalinį butą su spalvingais jo kambarėlių gyventojais. Ir pagaliau apvalus dviaukštis pastatas operoje „Manon Lesko“ pagal libreto užmačias virsta tai geležinkelio stotimi, tai Paryžiaus turtuolio rūmais, tai katorgininkes gabenančio laivo deniu.
„Bohemiečių“ solistų komanda per penkerius nuo „Bohemos“ pastatymo prabėgusius metus taip pat augo ir stiprėjo. A.Grigorian ir Laimonas Pautienius suspėjo virsti tarptautinės scenos žvaigždėmis, Joana Gedmintaitė ir Sandra Janušaitė – Lietuvos primadonomis. Tiek Audrius Rubežius, tiek Dainius Stumbras, tiek Egidijus Dauskurdis ar Rafailas Karpis per tuos metus iš „jaunų ir daug žadančių“ tapo reikšmingomis lietuvių operos figūromis. Jų pėdomis „Manon Lesko“ pastatyme seka ir jaunieji Laura Zigmantaitė bei Tadas Girininkas. O Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė ir Aušrinė Stundytė sėkmingai tęsia jau anksčiau užsienyje sėkmingai brandintas karjeras.
Greta populiariosios klasikos pastatymų „Bohemiečiai“ ėmėsi ir sudėtingesnio skambesio šiuolaikinių operų. Iš paskos prieš metus rodytai Leošo Janačeko „Katiai Kabanovai“ turėtų sekti nekomerciniai Albano Bergo „Lulu“ ir Sergejaus Prokofjevo „Ugninio angelo“ pastatymai. Tai teikia vilties, kad neprotingi, racionalistų požiūriu, „Bohemiečiai“ dar neatsisveikina.