Genocidas, masinės žudynės, kruvinos riaušės, revoliucijos ar sukilimai, perversmai, terorizmas, narkotikų keliai ir karai, pagrobimai ir prievartavimai… Po tokių pranešimų žiniasklaidoje tam tikrus regionus dauguma turistų išbraukia iš lankytinų sąrašo. Tačiau drąsuoliai, apsilankę neramumų krečiamose šalyse, tikina, kad ne visada taip baisu, kaip pasakojama, ir šiuos kraštus pamatyti verta.

Pasaulyje yra nemažai regionų, kuriuose dėl politinių, ekonominių ar religinių priežasčių kyla revoliucijos, riaušės ar net karai. Kartais įtampa viename ar kitame regione, tarkime, keturių valstybių pasidalytame Kurdistane, tvyro beveik šimtą metų ir kartkartėmis plyksteli kruvinais susirėmimais.
Pastaruoju metu prie neramiųjų priskirtinos ir nemažai Šiaurės Afrikos valstybių. Tarkime, turistų pamėgtoje oazėje Egipte jau trejus metus neslūgsta įtampa ir dėl konfliktų kasdien žūva žmonės. O ką jau kalbėti apie narkotikų kartelių garsinamas šalis ar tokias kaip Afganistanas, kuriame dešimtmečiais tvarką darė svetimos kariuomenės, ir vis tiek nei stabilumo, nei saugumo nėra.

Ko verta pasimokyti iš afganistaniečių

Vis dėlto į Afganistaną vyksta ne tik kariškiai, bet ir su karyba nieko bendro neturintys žmonės. Štai praėjusios vasaros pabaigoje ekologinio Griciūnų ožkų ūkio savininkė Dalia Ėmužytė kartu su keliais bendrakeleiviais net dešimt dienų praleido Afganistane, Goro provincijoje. „Baimės važiuojant nebuvo, nes mums aiškino, kad viskas ramu ir šaunu. Bet nuvykus paaiškėjo, kad ne viskas taip gražu, kaip mus sakė“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad maždaug tuo laiku, kai jie nuvyko į Afganistaną, ant kelio buvo padėtas galingas sprogmuo. Apsistojus lietuvių kariniame dalinyje (jame atvykėliai visą laiką ir gyveno), kariai visą naktį šaudė gąsdindami galimus užpuolikus.
Pasak ponios Dalios, atvykėliai iš karto pasijuto patekę į karo zoną. To neleido pamiršti ir begalė instruktažų, kaip elgtis teroristams užpuolus karinį dalinį ar įvykus incidentui už dalinio ribų, taip pat kaip bendrauti su vietos gyventojais, kad jų neįžeistum, neišprovokuotum. Atvykėliams buvo išdalytos neperšaunamos liemenės ir šalmai, lietuvius į retas išvykas po gretimus kaimus šarvuočiais vežiojo iki dantų ginkluoti kariai. „Mes jautėmės saugūs, nes buvome saugomi kaip karaliai“, – pasakoja moteris.
Atkreiptinas dėmesys, kad Afganistane žūva ne tik kariai ar vietiniai, tapę teroristų antpuolių ir sprogdinimų aukomis, – yra žuvusių ir turistų. „Reikia įsisąmoninti, kad ten vyksta karas. Tylus karas“, – sako lietuvė.
Iš tiesų Afganistanas – labai savotiška ir tuo įdomi valstybė. „Pas mus visi skuba, viskas vystosi ir žengia į priekį, o ši šalis dėl religijos ir pažiūrų atrodo taip, tarsi laikas būtų sustojęs prieš kelis šimtmečius. Mes ir afganistaniečiai gyvename tarsi skirtinguose pasauliuose, kurie nesuderinami. Mes vieni kitų nesuprantame, ir tai nėra tik religiniai ar socialiniai skirtumai. Be to, afganistaniečiai nesaugiai jaučiasi savo šalyje, nes joje tvarką daro atvykėliai, kurie nesuvokia vietos gyventojų pažiūrų ir tradicijų“, – neabejoja D.Ėmužytė.
Tai parodo ir labai paprasta kasdienė situacija. Pavyzdžiui, lietuviai kariai sutvarkė vieno kaimo vandentiekį, kad moterims nereikėtų eiti prie tolimo upelio ir tempti krūvas skalbinių. Bet po kurio laiko moterys pačios jį sugadino. Pasirodo, kad tas skalbimas tolimame upelyje yra būdas ištrūkti iš namų, susitikti ir pabendrauti.
Iš afganistaniečių, pasak ponios Dalios, mes galėtume ir šio bei to pasimokyti. Tarkime, jie labai gerbia savo namus ir kitus žmones, nesipuikuoja turtais ir eidami į viešą vietą rengiasi kuo kukliau. Visi atrodo panašiai, o socialinę padėtį gali nuspėti tik iš prabangesnio drabužio audinio. „Nereikėtų manyti, kad visi ten gyvena skurdžiai. Yra ir tikrai turtingų žmonių“, – neturtingų žmonių šalies įvaizdį griauna D.Ėmužytė.
Beje, pas mus susiformavęs stereotipas, kad Afganistane gyvenantys žmonės nieko nemoka ir juos reikia mokyti arba netgi už juos viską padaryti. Pavyzdžiui, lietuvių kariai kaip Kalėdų Seneliai ateina ir dalija dovanas. Pasak keliautojos, tai nėra geras dalykas, nes žmonės įpratinami viską gauti dykai ir nebemokės kovoti dėl būvio, kai kariai pasitrauks iš saugomos teritorijos.
Įdomu, kad mūsų kalbinta ūkininkė į Afganistaną vyko ne vien savo smalsumo vedama, o pagal Lietuvos finansuojamą projektą „Žemės ūkio produktyvumo didinimas ir žemės ūkio produktų perdirbimo skatinimas Goro provincijoje“ mokyti vietos gyventojų spausti sūrius. Tačiau, pasak D.Ėmužytės, ir iš pačių afganistaniečių galima pasimokyti įdomių dalykų, mat jie yra išsaugoję visus senuosius gamybos būdus ir net senovinius augalus, kuriuos naudoja pieno fermentacijai. Kita vertus, jie neturi modernios įrangos, tad būtent šiuo dalyku lietuviai ir pagelbėjo.

Draugiškiausi Afrikos gyventojai – Sudane

Na, o panorus apkeliauti visą Žemės rutulį, kaip nori, taip planuok, bet vis tiek tenka lankytis ir nekokia reputacija garsėjančiose šalyse. Štai Evelina Savickaitė ir Karolis Kazlauskis, vos prieš pusmetį baigę kelionę aplink pasaulį ir per pusantrų metų aplankę 44 šalis, keliavo ir per Etiopiją, kurios pasieniuose su Eritrėja ar Somaliu nėra saugu, ir per pilietinių karų alinamą Sudaną, ir per neramumais garsėjantį Egiptą, žvalgėsi kurdų gyvenamoje ir susirėmimais tarp sukilėlių kurdų ir valstybinės armijos garsėjančiame Turkijos regione. Ar nebaisu keliauti per karštuosius planetos taškus? „Priklauso nuo to, ką vadinsi karštaisiais taškais“, – sako Karolis ir priduria, kad revoliucijos ir neramumai žiniasklaidoje vaizduojami baisiau, nei yra iš tikrųjų.
Pasak Evelinos, pavyzdžiui, Sudanas – milžiniška valstybė, kurioje esama saugesnių, ir ne tokių saugių regionų. Nesaugu pietinėje ir vakarinėje Sudano dalyje, Darfūre, kur nuolat vyksta susirėmimai, politologų dažnai vadinami pilietiniu karu. „O mūsų kelias vingiavo per ramų regioną, kurį prisiminsime kaip vieną šilčiausiai mus priėmusių. Mes džiaugėmės dėmesiu, kuris nebuvo dirbtinis ar išspaustas per prievartą. Būtent čia sutikome vienus svetingiausių žmonių tiek Afrikos, tiek musulmoniškose valstybėse“, – tikina Evelina.
Kadangi Evelina ir Karolis keliavo labai paprastai, dažniausiai autostopu, nakvodavo palapinėje, jie jautėsi gana pažeidžiami, todėl visą laiką stebėjo žmonių reakciją į juos, kaip jie kalba, kaip vyrai reaguoja į keliaujančią moterį. Tačiau Sudane keliautojai jautėsi visiškai saugūs, ramūs ir net globojami vietinių. Pavyzdžiui, žygiuojant per vieną kaimelį senolis, pastebėjęs keliautojus, savo šeimai sukomandavo tuoj pat išnešti vandens ir pagirdyti prašalaičius. O vėliau pakvietė į namus, pavaišino, apnakvindino. „Jiems toks elgesys natūralus, nes jie yra dykumų žmonės ir be tokio bendruomeniškumo, be pagalbos vienas kitam tiesiog neišgyventų”, – pasakoja Evelina.
O kaip vietiniai reaguoja į neramumus jų šalyje? Keliautojai karo ženklų nepastebėjo, tiesiog arčiau Pietų Sudano visureigiuose žmonės jau turėdavo ginklų, o tolimesnėse teritorijose tiesiog atsidusdavo, kad tai nieko gero.
Panaši situacija ir revoliucijos kamuojamame Egipte. Niekas per daug nešneka ir nekreipia dėmesio į didžiuosiuose miestuose ar sostinėje vykstančius susirėmimus. „Bet mes keliavome per tolimesnius regionus, apvažiuodavome sudėtingesnius taškus, bendravome su paprastais žmonėmis“, – prisimena Evelina ir priduria, kad lietuviai iš Egipto spėjo išvykti kaip tik prieš pačius didžiausius neramumus.