BLF

VEIDAS: Kaip vertintumėte besibaigiančius metus: ar mūsų visuomenė kasmet žengia brandos ir tobulėjimo keliu, ar pasukome absoliutaus materializmo ir vertybių devalvacijos link?
N.M.: Atskaitos tašku pasirinkus vien tik šiuos metus, visiškai neįmanoma nusakyti, kur link mes einame. Procesai ir jų reikšmė geriau išryškėja ilgesnėje laiko skalėje. Jei daugelio žmonių prašytume apibūdinti praeinančius metus, į pirmąjį planą jie iškeltų įvairius negatyvius dalykus. Bet tai – nieko keista. Garsusis klasikas Marshallas McLuhanas yra pasakęs, kad negatyvios žinios atsiranda daug greičiau už gerąsias. Jei pasiduotume tokiai mąstymo specifikai, užkibtume už negatyvių procesų, tarkim, ekonominės krizės antrosios bangos sugrįžimo, ir teigtume, kad Lietuva, deja, rieda į pakalnę ir viskas vyksta tik blogyn ir blogyn. Bet aš labai sąmoningai stengčiausi laikytis optimistiškesnės pozicijos vien todėl, kad lietuviams apskritai būdingas skundimasis ir savęs gailėjimasis.
Savęs gailėjimasis – tai siaubingas jausmas, nes jis nemotyvuoja žmogaus judėti į priekį, padaro jį tarsi neįgalų psichologiniu požiūriu.
VEIDAS: Šie metai paženklinti neramumų įvairiose pasaulio šalyse: Egipte, Libijoje, Sirijoje, didžiuosiuose Amerikos miestuose, Pietų Europos valstybėse. Kiekviena šalis skirtinga, bet galbūt įžvelgtumėte ir bendrų ypatumų, nulėmusių tokius pilietinius procesus?
N.M.: Graikai – tai laisva, išdidi tauta, kartu turinti milžinišką klasikinės Graikijos naratyvą, kuris pagrindžia jų išdidumą. Tad kaip jie gali taupyti, jei apskritai Europa turi būti dėkinga už jų buvimą. Tas pats ir su Egiptu. Ten vyksta ne vien masinės chuliganiškos riaušės. Tokioms visuotinėms akcijoms, kurios suburia milijonus žmonių, reikia didžiulių metanaratyvų – milžiniškų ideologinių pasakojimų.
VEIDAS: Galbūt ir Lietuvoje nepasitenkinimo nuotaikos gali peraugti į rimtesnius pilietinius judėjimus ar masinę sumaištį?
N.M.: Manau, kad ne. Lietuviai neturi tokių didelių metanaratyvų, išskyrus gal vienintelį mitologinį Tado Blindos personažą. Net ir vadinamųjų revoliucionierių lietuviai neišugdė. Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Angarietis ir visi kiti būdavo nukalti pagal tarybinį revoliucinį modelį. Lietuvio mentalitete nematau milžiniško revoliucinio prado. Neabejoju, kad jis yra, bet ne toks, jog galėtų apversti pasaulį.
VEIDAS: Mums dažnai per prievartą brukama kažkieno formuluojama tiesa. Ar lietuviai užtektinai subrendę, kad iš tam tikrų faktų patys galėtų daryti objektyvias išvadas?
N.M.: Lietuva – mažas kraštas, kaip arbatos stiklinė, todėl tam tikri įvykiai ir sukuria audras stiklinėje. Pavyzdžiui, neblėstančioje pastarųjų metų D.Kedžio istorijoje matome tiesiog dvi konkuruojančias televizijas, kurios beveik tuo pačiu metu rodo laidas su pateikiamais visiškai priešingais faktais. Žmonės poliarizuojasi pačiu primityviausiu būdu: mato pasaulį kaip juoda ir balta. Kurstoma masinė isterija, kad tam tikras tinklas neva pretendavo apimti įvairius socialinius sluoksnius, taip pat ir valdžios struktūras. Pereinama nuo totalinių sąmokslo teorijų iki visiško absurdo. Tai vienas pavyzdžių, kaip sukuriama audra iš vietinių įvykių ir vertinama tik juodomis ir baltomis kategorijomis. Lietuviui uždedamas gana primityvus rėmas.
Juk yra daugybė temų, problemų, asmenybių, bet pažvelgus į pagrindines lietuvių žiniasklaidos priemones atrodytų, kad tos įvairovės nėra.
VEIDAS: Jus galima laikyti pasaulio piliečiu. Gyvenote Paryžiuje, Niujorke ir iš visur parsivežėte dalelę kultūros. Ar buvimas svetur nekenkia tautiškumui ir ar galime šių laikų emigrantus vis dar laikyti lietuviais?
N.M.: Matyčiau problemą, kad lietuviai susikuria susiaurintą pasaulio vaizdą ir nemato, kas vyksta už Lietuvos ribų. Jei ir pastebi, tai žvilgsnis tesiekia arti – Baltarusiją ar Lenkiją. Dar į lietuvių akiratį patenka tik kokie nors tarptautiniai akibrokštai. Pavyzdžiui, apie Prancūziją daugiau sužinota, kai prezidentas Jacques’as Chiracas pasakė, kad naujosios ES narės praleido progą patylėti. Tada visi pradėjo piktintis bei diskutuoti ir prisiminė, kad dar yra tokia Prancūzija.
Jei kalbėsime apie emigrantus, aš suprantu, kodėl jie sako pasijutę pamiršti. Politikams tam tikrais atvejais visiškai paranku juos pamiršti. Visi gailisi, kai svetur išvyksta pirmo ryškumo žvaigždė, bet jei emigruoja pusiau nusikaltėlis Vardenis Pavardenis iš kokio nors kaimo, tai mums dar geriau. Tegu jis ten Airijoje siautėja ar dirba juodą darbą. Jei jis liktų Lietuvoje, politikams reikėtų spręsti jo socialines problemas. Šioje vietoje komunikacija ir nutrūksta. Daugelis emigrantų norėtų gyventi Lietuvos gyvenimą, bet neturi svertų, kaip tai padaryti. Todėl dažnai jie tiesiog pasijunta atkirsti nuo tėvynės.
VEIDAS: Jūs propaguojate miestietišką kultūrą. Bet miesčionizmas mūsų visuomenėje laikomas yda, apsimestine būsena, nes mūsų šaknys slypi agrarinėje kultūroje…
N.M.: Miestietiška – tai ne miesčioniška kultūra. Jau nuo antikos laikų akcentuojamas „polis“, miestas, politika – miestietiška veikla. Europos kultūra iš esmės yra miestietiška, tik lietuvių specifika šiek tiek kitokia, nes nacionalinis atgimimas XIX a. įsižiebė ne iš miesto, o iš kaimo šviesuolių ir vietos elito.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda – gana seni miestai, bet dėl įvairių istorinių priežasčių pagal gyventojų sąmonę gana jauni. Klaipėda buvo vokiškas miestas, Kaunas iki Pirmojo pasaulinio karo – rusiškas, Vilnius – rusiškas, lenkiškas, žydiškas. Pirmas sulietuvėjo Kaunas, tapęs laikinąja sostine. Vilniuje retas gali pasigirti, kad čia gyveno jo seneliai ar proseneliai. Po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje apsigyveno daug žmonių, tačiau jie neturėjo miestietiško mentaliteto. Lietuvių miestai buvo kaip griaučiai, kuriuos po Antrojo pasaulinio karo daug naujų gyventojų pabandė užpildyti, ir tai daro gana sėkmingai.
VEIDAS: Iš Jūsų kalbų ir tekstų susidaro įspūdis, kad pasigendate šiuolaikinės kultūrinės Lietuvos vizijos. Jūsų nuomone, kokia ji turėtų būti ir ar jos atsiradimas ką nors galėtų pakeisti?
N.M.: Atkreipkite dėmesį, kad kultūros ministro postas politikų derybose dėl valdžios būna paskutinėje vietoje. Šioje srityje mažiausiai pinigų ir įtakos. Simptomiška, kad kultūra mūsų politinėje sistemoje gerokai nuvertinama. Galbūt todėl ir daliai žmonių kultūra visai neegzistuoja, tampa šalutiniu dalyku, kurį gali pakeisti televizija. Kultūra tapo atskirų keistuolių, marginalų reikalu.
Ypač nuvertinami profesionalūs kūrėjai. Visi mėgsta pateikti emblemines figūras, kaip Eimuntas Nekrošius, bet nepastebi, kad jie dažniausiai kuria užsienyje. Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginiai buvo neblogas šansas bandyti kažką keisti, bet nueita ne ta linkme. Idėjos autoriai šį įvykį vadino įvykio turizmu, bet įvykis ėjo ir praėjo, o galimybe investuoti į elitinius kūrinius nepasinaudota. Vilniaus vadovai tuomet pasakė, kad orientuosis į mases, nes menas turi būti visiems prieinamas ir suprantamas. Tai akivaizdus profesionalaus meno suniekinimas ir ignoravimas. Iššvaistomi pinigai bereikalingoms akcijoms, užuot investavus į profesionaliąją kultūrą.
Kad jos reikia, įrodė filmas „Tadas Blinda“. Nors tai nėra šedevras, o viso labo žanrinis filmas, kokių Amerikoje sukuriama daugybė, bet rodo, kad ir lietuviams reikia kultūrinių naratyvų, su kuriais jie galėtų susitapatinti. Tokie naratyvai formuoja mentalitetą ir suvokimą, ką reiškia būti lietuviu.
VEIDAS: Šiuo metu Seime vėl diskutuojama, kad šeima galėtume vadinti tik susituokusius žmones. Kokia Jūsų, kaip kosmopolito, nuomonė šiuo klausimu?
N.M.: Aš pasisakau už žmonių apsisprendimo teisę ir nematau galimybių prievarta reglamentuoti santykius. Tikrai vertinu šeimos idėją, bet negalima bandyti jos konstruoti valdžios nuleidžiamu būdu. Beveik metafizinė prielaida, kad pagal tai, kas įrašyta įstatyme, susitvarkys pasaulis. Pasaulis šimtą kartų sudėtingesnis nei įstatymo raidė.
VEIDAS: Ką Jums reiškia religinė Kalėdų šventė?
N.M.: Ši šventė tapo masine dovanų, eglučių pirkimo, blizgučių isterija. Tačiau turinys jai suteikia prasmę, kuri paprastai pranyksta sukomercintame „vajuje“. Visiems ir sau linkiu gyventi ne pagal komercinį ritmą, nors ir jaučiamas didžiulis išorinis spaudimas. Kai kalbėjausi su vienuoliu Juliumi Sasnausku, jis nusistebėjo, kodėl jauni žmonės nekovoja ir nesipriešina tokiai pirkimo karštinei. Krikščioniškasis paprastumo ir mažo žmogaus įvaizdis galėtų atlikti revoliucinę funkciją prieš sukomercintą pasaulį. Šiame kontekste reikėtų kalbėti apie pasipriešinimą primestiems stereotipiniams įvaizdžiams, net ir tokiam, kalėdiniam, kad visi privalo būti geri, dosnūs. Elementaru, kad susimąstymo akimirkos ir gerumo momentai nuo kalendoriaus datų neturi priklausyti.