"Veido" archyvas

Šių metų pradžioje iš diplomato karjeros pasitraukęs, visada elegancija ir nuoširdžia pagarba aplinkiniams spinduliuojantis Neringos miesto meras Antanas Vinkus Nidos Tomo Mano festivalio uždaryme lietuviškai ir prancūziškai dėkojo iš visos Europos suvažiavusiems festivalio dalyviams ir organizatoriams už meilę Neringai, jos nuostabiai gamtai ir už indėlį į jos kultūrą. Netrukus po šio renginio pakalbinome patį A.Vinkų.

VEIDAS: Jums daug kas pavydi tokios margos biografijos, įvairiapusiškos karjeros. Esate gydytojas, buvote daugelio sveikatos įstaigų vadovas, socialinės apsaugos ministras, Lietuvos ambasadorius Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, o dabar einate Neringos mero pareigas.

A.V.: Vienas bičiulis žadėjo prie mano kapo išrėžti kalbą apie visą mano gyvenimą. Aš jam atsakiau, kad kol išvardysi mano profesijas ir gerus darbus, kritikai neliks laiko.

Išaugau dešimties vaikų šeimoje. Mama man įskiepijo meilę žmogiškam teisingumui, mokymuisi ir darbui. Ji mokė, kad tik per darbą gali tapti žmogumi, taip pat sakė, kad gyvenimas be tikėjimo ir bažnyčios yra ne visavertis, beprasmiškas. Prieš mirdama mama liepė man atsiklaupti ir paprašė trijų dalykų. Kadangi buvau vyriausias sūnus, ji prašė būti ir tėvu, ir broliu visiems mūsų šeimos vaikams, visais rūpintis ir globoti. Antra, ji paprašė, kad grąžinčiau visas skolas, kurias ji galėjo būti pati pamiršusi grąžinti. Ir trečia, kad lankyčiau jos kapą. Visa tai aš vykdžiau ir tebevykdau. Tuo noriu pasakyti, kad vaikai privalo labai gerbti savo tėvus.

VEIDAS: Įdomu, kodėl toliau nebežengėte diplomato keliu, o pasirinkote nors ir ypatingo, bet nedidelio Lietuvos miestelio mero postą?

A.V.: Meilė tėvams, artimiesiems ir Lietuvai mane visada vertė grįžti. Kol Dievas neatėmė iš manęs kokio biologinio varžto, kol turiu galimybių, noriu būti reikalingas.

VEIDAS: Kodėl pasirinkote Neringą?

A.V.: Čia pradėjau savo karjerą kaip gydytojas. Grupė Neringos gyventojų kreipėsi dėl mano sugįžimo dar tuomet, kai buvau paskirtas į Latviją.

Beje, aš visada norėjau tiesioginių mero rinkimų. Norėjau, kad mane išrinktų žmonės. Nenorėjau būti susaistytas jokiais partiniais saitais ar įsipareigojimais. Kol kas nėra tiesioginių rinkimų, tad atėjau pas socialdemokratus ir meru tapau per šią partiją.

Dabar mano noras yra sutelkti visus Neringos gyventojus ir bičiulius, kad padarytume šiam nuostabiam kraštui kuo daugiau gerų darbų.

VEIDAS: Grįžkime šiek tiek į praeitį. Ką reiškė “šaltojo karo” tarp Lietuvos ir Rusijos metu būti Lietuvos ambasadoriumi Rusijoje? Ar pablogėję mūsų santykiai su Kremliumi nebaugino?

A.V.: Ne, jokių baimių nebuvo. Mane labiau žeidė tai, kad buvo gana daug priekaištaujančiųjų, neva medikas skiriamas ambasadoriumi. Nemažai tuo nepatenkintų buvo ir mūsų Užsienio reikalų ministerijoje. Man buvo prikišama ir dėl praeities.

Tie priekaištai užgavo mano savimeilę. Aš savo diplomatinei misijai atidaviau maksimumą laiko ir pastangų, kad savo valstybei padaryčiau kuo daugiau reikalingų darbų. Gerai, kad pradėjau dirbti nedidelėje, bet labai kultūringoje ir intelektualioje Estijoje, po to Latvijoje, – taip įgijau patirties, o tik paskui buvau paskirtas į Rusiją. O kaip man pavyko įgyvendinti prezidento Valdo Adamkaus prašymą surasti Rusijoje kuo daugiau draugų Lietuvai, tegul sprendžia kiti.
Nuo pat pirmos darbo dienos Rusijoje prašiau Dievo ir bičiulių, kad mane remtų ir globotų, kad nepadaryčiau klaidų. Čia dirbau Lietuvos ir Rusijos žmonių suartinimo darbą. Pragmatinės tolerancijos kūrimo, ekonominės naudos, žmogiškų santykių suartinimo darbą.

Norėčiau pabrėžti, kad Rusijoje yra labai gera lietuvių bendruomenė. Ten itin daug aukštos kultūros žmonių. Aš neieškojau priešų, konfrontuojančių su Lietuva žmonių. Aš ieškojau bendraminčių. Ko ieškai, tą ir randi. Sakiau savo kolegoms Rusijoje, kad mes galime pripažinti, jog šiandien nesutariame, kad laikinai nesutariame, turėjau galvoje okupacijos laikotarpį, tam tikras demokratijos vertybes, bet turime dirbti ten, kur sutariame – kultūros srityje, bendradarbiaudami ekonomiškai, plėtodami eksportą, importą, kartu veikdami žinybiniame sektoriuje, medicinos praktikoje ir moksle. Turime bendradarbiauti ten, kur galime turėti praktinės naudos savo žmonėms. Taip Lietuvos draugais tapo akademikas J.Čiazovas, akademikas N.Vorobjovas, pediatras L.Rošalis. Ir apskritai Lietuva turi draugų Rusijoje tiek, kiek nori jų turėti.

Visi esame savo tėvynės patriotai, bet neužtenka vien lipti ant bačkos ir šūkauti – štai aš patriotas, ir dar dergti kaimyną. Tai nėra patriotiškumas. Manau, kad tikrasis patriotas yra tas, kuris neatsisako mūsų principų, mūsų istorijos, bet kartu siekia abipusės naudos iš bendradarbiavimo su valstybe kaimyne, kad mūsų ekonomika stiprėtų, verslas klestėtų, kultūra turtėtų.

Mano nuomone, mes neturime bijoti kalbėti su Rusija. Ir žurnalistą, ir gydytoją, ir diplomatą, ir politiką galima nupiešti juodomis spalvomis, bet bendraudamas su žmogumi aš ieškau gerųjų dalykų – profesinio talento, mokėjimo ir norėjimo bendrauti.

Maskvoje mūsų M.Romerio universiteto rektoriui prof. A.Pumpučiui M.Lomonosovo universiteto rektorius prof. V.Sadovničius įteikė garbės daktaro laipsnį. Mačiau, su kokia pagarba tai buvo padaryta ir dar kartą įsitikinau, kad jie nori bendradarbiauti. Ten tikrai yra geranoriškumo mūsų atžvilgiu.

Rusijoje labai gerbiami mūsų kultūros grandai V.Noreika, V.Prudnikovas, D.Katkus, A.Grigorijan, S.Stonytė ir kiti, taip pat ansamblis “Lietuva”. Kada jie koncertuoja Kremliaus kultūros rūmuose, salėje mirtina tyla. Kai buvo švenčiamas Rusijos transporto 200 metų jubiliejus ir V.Noreikai sudainavo “Jamščik, neganoi lošedej”, visa salė skandavo “spasibo Litve”.

Taigi mums reikia tirpdyti tą konfrontaciją. Prisiminkime Motiną Teresę, kuri ragino daryti gerus darbus, nors ir ne visų būsime suprasti.

Įteikdamas skiriamuosius raštus prezidentui Dmitrijui Medvedevui, nors viskas truko tik kelias minutes, pajutau, kad reikia dar kai ką išpešti. Su baime priėjęs antrą kartą ir atsiprašęs pasakiau, kad turiu dar vieną pasiūlymą, kaip padaryti ką nors gero mūsų santykiams. Aš žinojau, kad jo žmona užsiima labdaringa veikla, taip pat turėjau patirties socialinės apsaugos srityje, tad pasiūliau surengti labdaringą koncertą. Juk mes turime puikių kultūros žmonių. Rusijos prezidentas atsakė, kad gerai kalbu ir kad reikia tai padaryti. Vėliau už tai Lietuvos URM buvau išbartas, kad kažką padariau nepasitaręs su URM vadovais. Bet man toji mintis kilo spontaniškai, aš gi negalėjau lėkti tą vakarą pasiklausti, o tik paskui pasiūlyti Rusijos prezidentui. Surengėme tą koncertą, salė, maskviečiai skandavo “Lietuva, Lietuva”. Surinkti pinigai buvo skirti Lietuvos vaikų ligoninei, taip pat vaikų centrui Maskvoje.

Kitaip tariant, mes nuolat turime bandyti ieškoti kontaktų. O būdami vienos ar kitos pozos mes daug ką prarandame. Estai ir latviai savo santykius su Rusija yra labai suaktyvinę.

VEIDAS: O kuo nuo Lietuvos, jūsų vertinimu, skiriasi Estija ir Latvija? Kodėl Estija mus beveik visur aplenkė?

A.V.: Nesutikčiau, kad jie sėkmingesni. Teko bendrauti su jų medikais, chirurgais. Mes nenusileidžiame estams. Žinoma, jie – skandinaviškas kraštas, juose mažiau emocijų, savo emocijas kaimynų atžvilgiu jie apgalvoja prieš paleisdami į eterį ir tai jiems duoda naudos.

VEIDAS: Dabar persikelkime į Neringą. Kaip įsivaizduojate šio kurorto ateitį?

A.V.: Per vasarą Neringoje apsilanko apie 400 tūkst. žmonių. Daug ką vilioja šis Dievo mylimas nuostabios gamtos kampelis. Čia žmonės pajunta ramybę, užterštumas čia praktiškai nulinis. Noriu padėkoti Neringos žmonėms už ypatingą jų darbštumą ir švarą. Jiems nėra lengva. Per tris mėnesius jie turi užsidirbti visiems metams. Rudenį, žiemą ir pavasarį čia tiršti rūkai, šaltis ir drėgmė. Ilgainiui čia turėtų atsirasti SPA objektas su jūros vandens procedūromis, gal sportininkų reabilitacijos centras. Reikia galvoti, kaip žmonėms išgyventi tuos devynis mėnesius, kai čia ne sezono metas.

VEIDAS: Bet juk paminklosaugininkai Neringoje nieko neleidžia, net sugriuvosio žvejų rakandų sandėlio vietoje neleidžia statyti viešbučio?

A.V.: Mes esame UNESCO saugoma teritorija, mūsų pareiga mylėti gamtą ir ją saugoti. Bet dar yra daug rezervų, kur mes galime žmonėms atverti grožybes. Juk Neringoje esama nemažai griuvenų, kurios sudaro blogą įspūdį.
Neringoje yra objektų, kurie užkonservuoti jau daug metų ir kuriuose aš, kaip gydytojas, sakau, kad gali tik cholera veistis. Juodkrantėje viename tokių objektų buvo įsikūrę benamiai ir sukėlė gaisrą, galėjo sudegti pusė Juodkrantės, juk šalia pušynai. Taigi nepriimdami reikalingų sprendimų, ieškodami projektuose piktų dvasių, nemanau kad elgiamės kaip civilizuoti žmonės.

Čia pastačius nedidelius viešbutėlius, įrengus baseinus, procedūrų kambarius, viskas įsispraustų į puikų landšaftą. Čia galime padaryti mikroDavosą, kuriuo galėsime didžiuotis ir nepakenksime gamtai, nenusižengsime UNESCO reikalavimams.

Regis, centrinė valdžia tai ima suprasti, ji mus remia. Aš tai pajutau per du mėnesius. A.Kubiliaus Vyriausybė surengė išvažiuojamąjį posėdį Neringoje, vadinasi, valdžia neabejinga mūsų rūpesčiams. Reikia tikėtis, kad tai, kas buvo kalbėta, bus įgyvendinta. Bus pradėtas kelio remontas, atsiras dviračių takas per visą Neringą, bus aptarti sporto mokyklos rekonstrukcijos reikalai ir kt.

VEIDAS: Neringa ilgai buvo kultūriškai ir intelektualiai dominuojančio germanų krašto – Prūsijos teritorija. Čia ilsėjosi ir kūrė muzikai, dailininkai, dirbo rašytojai ir kiti kultūrininkai. Ar jaučiate tam tikrą įpareigojimą čia išlaikyti aukštą organizuojamų kultūrinių renginių lygį? Juk Neringoje vis dažniau rengiami pačio žemiausio popkultūros lygio festivaliai.

A.V.: Renginių organizatoriams keliame didelius reikalavimus, bet renginių įvairovė turi būti. Juk mes norime, kad Neringą lankytų ir jaunimas. Tad svarbu, kad festivaliai būtų aukšto lygio, tada ir Neringa pritrauks kultūringo jaunimo.

VEIDAS: Ar save matote didžiojoje politikoje?

A.V.: Tokio klausimo nekeliu. Dabar esu pasinėręs į itin svarbius Neringai klausimus ir juos turiu spręsti.