Šįryt kažkur pasaulyje valdžia vėl savo malonumui surengė gyventojų žudynes, vyras į kalėjimą lyg į prieglaudą atidavė nusibodusią žmoną, o vaikai į gatvę išsinešė ne žaislus, bet kalašnikovus.

Kambodžos sostinės Pnompenio priemiesčiuose turistams geriau neslampinėti: nežinai, ką sutiksi. Tai gali būti vienas iš trylikos milijonų šalyje gyvenančių skurdžių, pasirengusių užpulti ir apiplėšti. Gali būti ir lėbaujantis turtuolių sūnelis, viena ranka sukiojantis prabangaus “Porsche” vairą, o kitoje laikantis rūkstantį automatą.

Susišaudymai gatvėse, atvira prekyba narkotikais, gaujų karai – to nepamatysi paradinėje, užsieniečiams rodomoje Kambodžoje, bet ši valstybė yra viena pavojingiausių pasaulyje. Iš esmės šalį valdo ne mūsų įsivaizduojama policija, o raudonųjų khmerų palikuonys – vadinamieji turtingieji khmerai. Jų rankose – valstybės ištekliai, ginklai ir neribota valdžia.

Į Kambodžą panašus paveikslas – tipiškas daugeliui šalių, kuriose atotrūkis tarp skurdžiausių ir turtingiausių gyventojų didžiulis, laisve nė nekvepia, o svarbiausias “amatas” yra nusikalstama veikla.

“Profilaktinės” žudynės

Šiuo metu, kaip rodo “Freedom House” indeksas, mažiausiai laisvės visame pasaulyje yra Šiaurės Korėjoje, kurioje visa valdžia sutelkta Kim Jong Ilo rankose.

Kad būtų aiškiau, kaip gyvena Šiaurės korėjiečiai, pakaks pasakyti tiek: šalyje veikia kalėjimų tinklas, kuriame žiauriomis sąlygomis kalinama tūkstančiai politinių kalinių. Visos asmeninio gyvenimo sritys, pradedant išsilavinimu ir baigiant apsilankymu vaistinėje, yra reguliuojamos valdžios. O ši visus gyventojus skirsto į savotiškus luomus, kurių Šiaurės Korėjoje yra net 53.

Hierarchija čia priklauso nuo lojalumo valdžiai. Labiausiai atsidavusiems suteikiamos įvairios privilegijos, prieinamas aukštasis išsilavinimas ir gerai mokamas darbas. Drįstantieji kritikuoti yra persekiojami ir be gailesčio sodinami į kalėjimą, iš kurio retam pavyksta išeiti.

Nedaug kuo skiriasi ir Mianmaro gyventojų padėtis. Čia tvarką diktuoja vyriausiojo generolo Than Shwe vadovaujama chunta – ginkluotų turtuolių kuopelė. Visus kitus Mianmaro gyventojus drąsiai galima vadinami skurdžiais, mat šioje šalyje nėra visiškai jokių socialinių garantijų, o jei kam pavyksta užsidirbti pelno, chunta jį paprasčiausiai konfiskuoja. Kaip ir geresnius drabužius, maisto atsargas ar gyvulius. Bet koks protestas sunkiai įsivaizduojamas: pastarasis pasipriešinimas – taikus budistų piketas, vykęs 2007-aisiais, baigėsi beveik visų jo dalyvių mirtimi arba įkalinimu iki gyvos galvos.

Išskirtinai nesaugi ir trečia pagal dydį naftos gavėja Afrikoje – Pusiaujo Gvinėjos Respublika. Ją įvairios tarptautinės organizacijos priskiria prie labiausiai korumpuotos visame pasaulyje. Visos naftos atsargos čia priklauso valdžiai, kuri ne tik lobsta iš didžiulio pelno, bet ir reguliariai rengia gyventojų žudynes. Tiesiog šiaip sau – baimei ir drausmingumui palaikyti. Gyventojai žino: į jų lūšnyną bet kada gali ateiti ginkluoti prezidento Teodoro Obiang Nguemos Mbasogo žmonės ir išskersti visus vyrus, moteris ir vaikus.

Tęsiant šį kraupų sąrašą, negalima nepaminėti Libijos. Čia vykstantį gyventojų persekiojimą sunku net suvokti: už priklausymą bet kokiai grupei gali būti skirta mirties bausmė, jei lyderiui pasirodo, kad ši organizacija ateityje galėtų tapti politine partija. Šalyje veikia moterų kalėjimai, vadinami “socialinės reabilitacijos klinikomis” – į jas vyrai gali atiduoti savo nusibodusias ar prasikaltusias žmonas arba dukras, kurios čia laikomos tol, kol kas nors jų pasigenda. Kartais – visą likusį gyvenimą, be jokios teisės išeiti į laisvę.

Vakarai – bejėgiai

Tokių valstybių – keliolika. Kiekvienoje jų – savos taisyklės, žiaurumas ir persekiojimas. Kiekvienoje gyvenimas savaip nepakeliamas. Deja, tokios valstybės egzistuoja, palaiko santykius su kitomis, net Vakarų šalimis, ir jose vis tiek niekas nesikeičia.

Štai kad ir Kambodža – ji nuolat gauna Vakarų šalių paramą, kad čia prasidėtų bent menki socialiniai ir politiniai pokyčiai. Pernai vien Didžioji Britanija šiai šaliai pervedė 16,5 mln. svarų sterlingų (65 mln. Lt), bet šiemet vis tiek nusprendė uždaryti Kambodžoje įsteigtą Tarptautinės plėtros departamentą. Matyt, pavargo mesti pinigus į balą, tiksliau, į Kambodžos turtingųjų kišenę.

Bando Vakarų šalys perauklėti ir Mianmarą – po susidorojimo su budistais Mianmaro chunta sulaukė tarptautinio pasmerkimo. Bet kas iš to? Lygiai taip pat jokios naudos neduoda ir Vakarų bandymas kištis į Libijos ar Pusiaujo Gvinėjos Respublikos vidaus reikalus. Jų vadovai užduoda retorinį klausimą: norite nutraukti su mumis prekybos nafta sutartis? Į sveikatą. Nenorite? Tada rūpinkitės pinigais, o mes rūpinsimės nafta. Visa kita – ne jūsų reikalas.