Lietuvoje jau du dešimtmečius vos ne kasmet keičiant bendrojo lavinimo mokyklų baigiamųjų egzaminų tvarką ar struktūrą, mokymo metodus ir programas, siekiama, kad mokykla ugdytų asmenybes. Deja, daugelis mokinių ir dabar vis tiek negeba nei kūrybiškai, nei kritiškai mąstyti, diskutuoti, argumentuotai dėstyti nuomonės.

Prieš porą savaičių pedagogai ir mokiniai sužinojo, kad jų vėl laukia pokyčiai: dabartiniams vienuoliktokams, kurie stos į universitetus, teks laikyti ne tris, kaip iki šiol, o penkis valstybinius egzaminus. Taip siekiama, kad į valstybės finansuojamas vietas patektų visapusiškai pasirengę jaunuoliai, taip pat skatinti mokinius rinktis ne vien socialinius mokslus, pastaraisiais metais sulaukiančius neproporcingai didelės dalies studentų.
Ši naujovė sukėlė daugelio mokinių ir mokytojų nepasitenkinimą, kurį mokiniai išreiškė protestuodami prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Jų pusėn stojo ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, pranešdama, kad jeigu naujieji stojančiųjų į aukštąsias mokyklas atrankos kriterijai bus pradėti taikyti nuo 2014 m., o ne metais vėliau, ji kreipsis į teismą. Mat, E.Žiobienės nuomone, sprendimai buvo priimti skubotai, todėl pažeisti teisėtų lūkesčių ir vaikų interesų prioritetiškumo principai.
Beje, mokinius piktina ne tiek tai, kad apie naująją tvarką buvo pranešta prasidėjus mokslo metams, kai vienuoliktokai jau buvo pasirinkę, kuriuos valstybinius egzaminus laikys, bet kad dabar teks daugiau mokytis. Pasak švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio, tokia vaikų reakcija patvirtina, kad mokykloje pastaraisiais metais mokomasi tik tų dalykų, kurių bus laikomi egzaminai. „Veido“ kalbinti gimnazijų direktoriai taip pat pripažįsta, kad daugelyje Lietuvos mokyklų vis dar didžiausias dėmesys skiriamas ne tam, kaip vaikus išmokyti mokytis, o egzaminams, kurių užduotys orientuotos į sausas žinias. Tad didesnė dalis pedagogų vis dar veda akademines pamokas, naudodami tik kreidą bei lentą ir pasiteisindami, kad per egzaminus vis tiek nereikalaujama kritiško požiūrio, nuomonės, paremtos savais argumentais.

Danų mokytojams atsakomybė tenka tik už mokymą, o ne už išmokymą

Vilniaus Ozo gimnazijos direktorius Albinas Daubaras pabrėžia, kad kritinis mokinių mąstymas formuotųsi, jeigu būtų svarbi asmeninė vaiko nuomonė vienais ar kitais klausimais. Deja, dabar, tarkim, rašant lietuvių kalbos baigiamąjį darbą, jeigu remiamasi ne literatūra, o tik asmenine patirtimi, aukšto įvertinimo gauti nepavyks. „Tad kam galvoti ir analizuoti, jeigu užtenka žinoti autoritetų frazes? – svarsto A.Daubaras. – Žinoma, egzaminai būtini, jie disciplinuoja, skatina intensyviau mokytis, pakelia statusą. Nė vienam nepakenks ir keli papildomi egzaminai, tačiau jų turinys turėtų būti kitoks – orientuotas į kūrybiškumą ir asmenybę. O šiuo metu, atvirkščiai, reikalaujant turėti tik daug informacijos, bet neskatinant ja operuoti, asmenybė slopinama.“
Štai, pavyzdžiui, Danijoje laikant baigiamuosius egzaminus leidžiama naudotis net internetu, o mokiniai, egzaminą laikantys C lygiu (Danijoje A lygiu mokomasi trejus metus, B – dvejus, C – vienus), užduotis gauna viena diena anksčiau, kad galėtų pasirengti namie. „Tačiau laikant A lygiu, tarkim, fizikos egzaminą reikia atlikti eksperimentą, trunkantį apie dvi valandas, ir paskui dar pusvalandį kalbėti. Danijoje visi egzaminai vyksta raštu ir žodžiu“, – atskleidžia dvylika metų Molėtų gimnazijai vadovavusi, o šiuo metu Danijoje gyvenanti Aušra Narbutaitė-Jorgensen.
Jos nuomone, Lietuvoje sudarytos sąlygos vaikui mokytis pagal savo galimybes, tačiau kai reikia laikyti egzaminus, tos galimybės sumažėja. Be to, kai ugdymo procesas yra orientuotas į egzaminus, jį sunku paversti kūrybišku, įdomiu, nes tiek mokytojai, tiek mokiniai bei tėvai jaučia baimę dėl egzaminų rezultatų. „Dauguma mokytojų Lietuvoje susigūžia ir visą savo darbą fokusuoja tik į egzaminus, nes bijo blogai parengti mokinius, taip pat jaučia ir nuolatinį spaudimą dėl pamokų tikrinimo. Danijoje pamokų niekas netikrina. Mokiniai gali rašyti direktoriui skundą, kuriame turi būti konkrečiai išdėstyta, kas netenkina, kodėl ir ką nori, kad mokytojas darytų kitaip“, – Danijos ir Lietuvos švietimo sistemas lygina A.Narbutaitė-Jorgensen.
Dar vienas akivaizdus skirtumas – požiūris į aukštąjį mokslą. Kaip pastebi buvusi Molėtų gimnazijos direktorė, Danijoje svarbiausia, kad žmogus mokytųsi tos specialybės, kurią įgijęs dirbtų mėgstamą darbą, tuomet jis bus geras darbuotojas. O kiek kartų, keturis ar daugiau, bandys įstoti – visai nesvarbu. „Lietuvoje tai būtų prarasti metai, todėl daugėja blogai dirbančių, nelaimingų žmonių“, – neabejoja A.Narbutaitė-Jorgensen.
Įdomu ir tai, kad Danijoje Švietimo ministerija nusprendžia, kokius egzaminus laikys kiekvienas mokinys. Apie tai per Paskutinį skambutį praneša gimnazijos direktorius. Ir visai nesvarbu, kad vaikas mokėsi pagal humanitarinį profilį, – jam gali tekti laikyti atitinkamo lygio matematikos ar net kūno kultūros, biologijos egzaminus. Tad ir universitetai studentus atsirenka ne tik pagal baigiamuosius egzaminus – vieni kviečia į pokalbius, kiti žiūri į metinius pažymius. „Vis dėlto pagrindinis Danijos ir Lietuvos švietimo sistemos skirtumas – kad danų mokytojams atsakomybė tenka tik už mokymą, o ne už išmokymą“, – apibendrina A.Narbutaitė-Jorgensen.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.