Ar galima pataisyti socializmą? Ar galima sukurti rinkos ekonomiką, demokratinę visuomenę, ignoruojant žmogaus prigimtį, neleidžiant jam turėti nuosavybės ar galimybės ja tinkamai disponuoti?

Knygų mugės metu pasirodžiusiuose “Baltų lankų” leidyklos išleistuose Michailo Gorbačiovo memuaruose “Vienui vienas” Sovietų Sąjungą sugriovęs politikas prisipažįsta nuoširdžiai tikėjęs, kad socializmą buvo galima pataisyti, pareguliuoti, suteikti jam žmogišką veidą, ir tada Sovietų Sąjunga butų tapusi kažkuo panaši į tai, kas šiandien yra Europos Sąjunga. Kuo baigėsi toks M.Gorbačiovo bandymas “pataisyti” socializmą, visi žinome. Imperija, kuri buvo sunaikinusi savininkų sluoksnį, savo ekonomiką grįsdama valstybine nuosavybe bei planavimu iš centro, ir pasiekusi išsivysčiusio socializmo stadiją, kuriai esant parduotuvėse jau buvo prekiaujama tik galvijų kanopomis ir uodegomis, subyrėjo į šipulius.

Netrukus turėtų paaiškėti, ar galima pataisyti vis dar gyvuojantį socializmą Lietuvoje. Ginčas dėl teisės medžioti tarp žemės bei miškų savininkų ir sovietinių medžioklės būrelių (užsikonservavusių ir sugebėjusių stebuklingu būdu persikelti į nepriklausomos Lietuvos valstybę) tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip nesibaigiantis tampymasis dėl vyriškos pramogos. Šis jau aštuonerius metus užsitęsęs ginčas turi daug rimtesnę potekstę, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Per 23 nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus susiformavo beveik milijoną siekiantis žemės ir miškų savininkų sluoksnis, kuris nebenori taikstytis su sovietiniu požiūriu į savininko konstitucines teises. Netrukus Seime turėtų paaiškėti, ar milijonas Lietuvos savininkų jau turi ir jų skaičių atitinkančios politinės įtakos pakeisti sovietinę medžioklės tvarką įteisinusį Medžioklės įstatymą.

Yra rimtų abejonių, kad sovietinę medžioklės tvarką Lietuvoje įtvirtinęs jau nepriklausomos valstybės Medžioklės įstatymas apskritai gali būti pataisytas taip, jog atitiktų Konstituciją. Ar galima socializmo laikotarpio medžioklės reguliavimą perkelti į visai kitokios ekonomikos sanklodos, kurioje jau atsirado nuolat stiprėjantis medžiotojų ir žemės savininkų sluoksnis, valstybę.

Dėl medžioklės plotų, medžiojamų žvėrių ginčų būdavo visuomet. Tiek pirmykštėje bendruomenėje, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais už medžioklės tvarkos pažeidimus, įžengimą į svetimus medžioklės plotus paprotinės, vėliau LDK Statutuose nustatytos bausmės buvo griežtos, galima buvo sulaukti ir „kaklo” bausmės.

Birželio 22 d. sukaks jau 11 metų, kai Lietuvos laukinės gyvūnijos medžioklės plotai skirstomi ir medžiojama pagal Konstitucijai prieštaraujančią tvarką. Šiais metais sukaks aštuoneri metai nuo to momento, kai Seimas privalėjo pakeisti Konstitucijai prieštaraujančias Medžioklės įstatymo normas, bet daugkartiniai bandymai niekuo nesibaigdavo. Šiais metais sukaks ir treji metai, kai į amžinosios medžioklės šalį pasitraukė Lietuvos medžiotojas Nr. 1 Algirdas Brazauskas, pagrindinis sovietinio Medžioklės įstatymo idėjinis autorius. Kitą savaitę švęsime Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 23 metų sukaktį, 21 metus

gyvename pagal Konstituciją, kurioje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, įtvirtinta privačios nuosavybės neliečiamybė, mūsiškėje dar ir aiškiau nurodyta, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”.

Tačiau Medžioklės įstatyme vis dar tebeparašyta, kad žemės ar miško savininkas, jei jis nori medžioti pagal galiojančias medžioklės taisykles, privalo susitarti su šiuo plotu už simbolinį mokestį valstybei besinaudojančiu medžiotojų būreliu. Valstybė ima mokestį už medžioklę miško ar žemės savininko nuosavybėje, bet tuo mokesčiu visiškai nesidalija su savininkais. Savininkai su tokia sovietine medžioklės tvarka nebenori taikstytis ir ragina įstatymų leidėjus šią ydingą tvarką pakeisti. Jie taip pat primena, kad Seimas turi pareigą pataisyti Konstitucijai prieštaraujančias įstatymo normas.

Po pasaulį keliaujantys ir savininkystės patirties besisemiantys savininkai žino, kad senojoje Europoje medžioklė organizuojama visai kitais principais. Žemės ir miško savininkai gauna pajamų iš medžioklės, kuri gali būti organizuojama ir komerciniais pagrindais. Europoje medžioklė visada buvo susijusi su nuosavybės teisėmis. Vokietijos medžioklės įstatyme aiškiai parašyta: “3 str. Medžioklės teisė priklauso žemės savininkui. Ji neatsiejama nuo žemės nuosavybės. Ji negali būti įrodyta kaip atskira daiktinė teisė.”

Vokietijoje žemės nuosavybė neatsiejama nuo teisės medžioti, o Lietuvoje įrodinėjama, kad tai atskira teisė, neturinti nieko bendro su nuosavybe. Ar gali būti taip, kad dviejose kone kaimyninėse ES valstybėse, kurios gyvena pagal tą patį žmogaus teisių standartą, užtikrintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pagal tą pačią ES teisę analogiškuose įstatymuose būtų įteisintas visiškai priešingas požiūris į nuosavybės teisę? Akivaizdu, kad mūsų sovietinis Medžioklės įstatymas neatitinka ne tik mūsų Konstitucijos, bet ir tarptautinio žmogaus teisių standarto.

Viešojoje erdvėje pasigirstantys argumentai prieš žemės ir miško savininkų teisę medžioti verti Spalio revoliucijos šūkių. Savininkai vadinami godžiais šlėktomis, kurie savo žemėse nori kuo greičiau iššaudyti žvėris ir išgaudyti žuvis. Vienas interneto portalo komentatorių rašo: “Kažin ko čia tie ūkininkai medžioti užsimanė, ar ne žvėrienos prireikė prie bulvių. Augino sau bulvytes, lai ir augina toliau. Ar naujos baudos išgąsdino ir brakonieriauti užsimanė legaliai?”

Iš sovietinės sąmonės išsivaduoti negalintys piliečiai dar norėtų visko laisvai ir nemokamai. Užuot galvoję, kaip tapti savininkais, jie bando jais tapusiuosius menkinti ir naikinti. Tokia dvasia užsikrėtę politikai priima tokius įstatymus, kuriuos sunku įsivaizduoti net sovietmečiu. Štai nuo gegužės 1 d. įsigalios įstatymas, pagal kurį už 10 Lt mokestį per parą savininkai turės įsileisti į savo privačius vandens telkinius meškeriotojus, o pensininkus ir moksleivius – apskritai nemokamai žvejoti. Taigi į savininko dažnai iškastą ir sutvarkytą, įžuvintą tvenkinį nuosavybės teises turės visi pageidaujantieji. Komunizmo svajonės pamažu pildosi.

Šią vasarą savivaldybės privalo išduoti medžiotojų būreliams 10 metų galiosiančius naujus leidimus naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose. Jei šie leidimai bus išduoti nepakeitus Medžioklės įstatymo, socializmo laikotarpis Lietuvos medžioklės srityje tęsis dar dešimtmetį. Vėl atsiras medžiotojų būrelių teisėti lūkesčiai naudoti ir turėti naudos iš to, kas jiems nepriklauso, bet yra suteikta sovietinio įstatymo, pažeidžiant savininkų teises.