Paminėjus W.Wilsono pavardę daugeliui net ir istoriškai nepraprususių žmonių iškyla tai, kas dabar vadinama tagu, arba žyma, – „14 punktų“. Ir atvirkščiai, paminėjus pasaulio tarpvalstybinę tvarką surikiavusius punktus, sužybsi 28-ojo JAV prezidento vardas. Tačiau pats W.Wilsonas nėra monumentaliai nepriekaištingas.

Arūnas BRAZAUSKAS

Prisiminti Woodrow Wilsoną (1856–1924) būtų galima kiekvieną sausio 8-ąją, kai buvo pagarsinta jo 14 punktų programa, kaip tvarkyti pasaulį po Pirmojo pasaulinio karo. Tikėkimės, JAV prezidentas nebus pamirštas 2018 m., kai programai sukaks 100 metų, – juolab kad po gero mėnesio nuo W.Wilsono gerosios naujienos, vasario 16-ąją, Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

JAV prezidento priesakai teikė vilčių, kad bus atsižvelgta į kiekvienos tautos lūkesčius. Dabar 14 punktų atrodo per daug konkretūs, todėl įdomūs vien istoriškai. Jūrų navigacijos laisvė, laisvoji prekyba, nusiginklavimas, kolonijų interesai ir teisės – tokia globalioji dalis.

Lietuviai turėjo viltingai suklusti dėl 6-ojo punkto, kuriuo reikalauta iš Rusijos išvesti visas užsienio kariuomenes. Vadinasi, ir Vokietijos pajėgas, ir sunerimti dėl 13-ojo numerio: „Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, į kurios teritoriją turėtų būti įtrauktos etninės lenkų žemės.“ Tačiau 14-asis punktas teikė vilčių, kad ne vieni lenkai spręs, kas yra „etninės žemės“: „Turi būti sukurta visuotinė tautų asociacija… kurios tikslas būtų užtikrinti politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą tiek mažosioms, tiek didžiosioms valstybėms.“

Anaiptol ne dėl 14 punktų programos, kuri buvo reikšminga kariaujančiai ir pokarinei Europai, W.Wilsono vardas JAV dabar siejamas su besitęsiančiu skandalu.  Prezidentas linksniuojamas todėl, kad kai kas norėtų nuplėšti jam skirtas memorialines lentas. Prinstono universiteto W.Wilsono viešosios ir tarptautinės politikos mokykla (Woodrow Wilson School of Public and International Affairs) – prestižinė kadrų kalvė. JAV atsirado reikalaujančiųjų pervadinti šį darinį – kad W.Wilsono vardo nė kvapo neliktų. Argumentas – W.Wilsonas buvo rasistas.

Po JAV pilietinio karo Demokratų partijai atstovavęs W.Wilsonas buvo pirmasis prezidentas, kilęs iš pralaimėjusių Pietų. Jo valia iš JAV federalinių įstaigų buvo atleidžiami juodaodžiai, o išsaugojusiems darbo vietas taikyta segregacija: jie dirbo ir valgė atskirai nuo baltųjų. W.Wilsonas atsisakė skirti juodaodžius JAV ambasadoriais.

Nobelio taikos premijos laureato W.Wilsono griaučiai tikriausiai vartosi karste, kai kitas tos premijos laureatas JAV prezidentas afroamerikietis Barackas Obama remia LGBT reikalus.

Man, provincialui iš Lietuvos, W.Wilsono nuvainikavimo byla įdomi štai kokiu atžvilgiu. JAV per visą savo istoriją buvo labai nepriklausomos – nebuvo galios, kuri nurodytų, kaip amerikiečiams tvarkytis. Net ir pagal W.Wilsono priesakus įsteigtai Tautų Lygai JAV nepriklausė.

Kovoms su rasine atskirtimi, kitomis diskriminavimo formomis amerikiečius įkvepia ne kokie nors ateiviai iš kosmoso, o Apšvietos idėjos ir Šv. Raštas. Amerikos proto šviesuliai ilgą laiką buvo baltieji anglosaksai protestantai. Žmogaus teisių įtvirtinimas JAV vyko liaudies, o ne išorinės jėgos valia.

Besižvalgant, kas galėtų apmaldyti iš proto einantį pasaulį, nesinori nei rusiškos, nei kiniškos tvarkos. Europa, Amerikos civilizacijos lopšys, kariniu požiūriu dabar yra JAV protektoratas. Todėl man, nenorinčiam gyventi pagal islamo teisę, visiškai ne gėda priklausyti tai civilizacijai, kurios atstovas buvo W.Wilsonas, – juolab kad jo rasizmas seniai įveiktas ne memorialinėmis lentomis, o amerikiečių politine valia. „Esu blyškiaveidis, ir tai labai gerai“, – draugiškai pasakyčiau Amerikos indėnui.