Pokalbį su keturis mėnesius Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai vadovaujančiu Jonu Miliumi pradedame nuo to, kur lietuviams būtų geriausia ieškoti sveikų maisto produktų – prekybos centruose, turguje ar pirkti iš ūkininkų. Juk Lietuvoje sukelta psichozė, kad dauguma maisto produktų, daržovių, vaisių ar net vanduo iš čiaupo kenkia sveikatai.

Priešingai, nei galima būtų tikėtis, už maisto kokybės kontrolę atsakingos tarnybos vadovas nepuola tvirtinti, esą mūsų pramonėje viskas puiku, ir prisipažįsta, kad jo šeima didžiąją dalį maisto produktų atsiveža iš kaimo – perka juos iš pažįstamų ūkininkų Dzūkijoje. “Juk beveik visi mes, lietuviai, tebeturime tiesioginių ryšių su kaimu – jei ne močiutė, tai teta ten gyvena. Tai negi sunku per jas susirasti patikimų, sąžiningų ūkininkų. Tačiau esame tinginiai, ir dar naivūs – norime gatavo, pramonės pagaminto produkto, bet kokybiško ir būtinai pigaus”, – stebisi J.Milius.

VEIDAS: Bet ar ne jūsų tarnyba turėtų užtikrinti, kad pramonė tiektų mums sveiką ir kokybišką maistą?

J.M.: Mūsų tarnyba kontroliuoja, kad maistas būtų saugus. Kitaip tariant, užtikriname, kad valgydami Lietuvoje sertfikuotus maisto produktus jūs nenusinuodysite. Dauguma taisyklių, kas yra saugu, bendros visoje Europos Sąjungoje – visur leidžiami arba draudžiami tie patys ingredientai, priedai, nustatomos galiojimo sąlygos.

Žinote, kas yra didžiausias mūsų priešas? Ne pramonė, o mūsų pačių abejingumas ir noras, kad mūsų sveikata, tai yra ir tuo, ką valgome, pasirūpintų kažkas kitas. Prancūzijoje, Italijoje maisto kultūra visai kitokia, žmonėms ten svarbu, ką jie valgo, todėl ir menkaverčių maisto produktų ten suvartojama mažiau. Kaip galima perkant dešrą, kurios kilogramas kainuoja septynis litus, tikėtis, kad joje bus kokybiškos mėsos? Juk jos savikaina tris kartus mažesnė – atmetus prekybinį antkainį, gamintojui lieka užduotis pagaminti produktą, kurio kilogramas kainuotų pustrečio lito. Ką į jį galima sudėti, kai normalios mėsos kilogramas kainuoja 17 Lt? Bet juk einame ir perkame tokią dešrą, o paskui pykstame ant valstybės, esą mus nuodija.

VEIDAS: Pigius produktus žmonės dažnai perka tik dėl to, kad neturi pinigų brangesniems.

J.M.: Sveika ir kokybiška mityba nebūtinai brangesnė už menkavertę. Šimtas gramų grynos mėsos sveikiau už gabalą pigios dešros. O kruopų košė pusryčiams – net tik daug pigiau, bet ir kur kas sveikiau už perdirbtus dribsnius su priedais.

Supraskite, pramoninė maisto gamyba negalėtų egzistuoti, jei nebūtų naudojama cheminių priedų. Kas prekybos centre pirktų natūralios pilkos spalvos faršą? Tačiau niekas nedraudžia jums pačiam susimalti mėsą.

Todėl labai svarbu šviesti žmones, gaivinti lietuvių sveikos, natūralios mitybos įpročius. Jau pradedame tokią informacinę kampaniją – rengsime televizijos laidas, paskaitas, platinsime pranešimus apie paprastos ir sveikos mitybos, neperdirbtų maisto produktų privalumus. Ypač svarbu šią žinią įdiegti vaikams. Reikia jiems įtaigiai pasakoti, rodyti, kokios yra menkavertės mitybos pasekmės.

VEIDAS: Žiniasklaidoje pastaruoju metu tikrai nestinga pramoninį maistą demaskuojančios ir net gąsdinančios informacijos.

J.M.: Esu dėkingas visoms tokioms laidoms ir leidiniams – net ir patiems neobjektyviausiems, žiauriai kritikuojantiems mūsų tarnybą. Pažadinti žmonių sąmoningumą – svarbiausias dalykas. O jei kažkam darosi neramu, esą pramonė tesiekia mus visus nunuodyti ir jos Lietuvoje niekas nekontroliuoja, kviečiu užeiti į mūsų tarnybos tinklalapį – jame paneigiame visą tikrovės neatitinkančią informaciją.

VEIDAS: Tada jums bus nesunku patvirtinti arba paneigti žmones bauginančias versijas apie tragišką lietuviškų maisto produktų saugą ir kokybę. Pirmoji: valgome glifosatu užnuodytą duoną.

J.M.: Kategoriškai neigiu. Nė karto nė viename grūdų, miltų ar duonos mėginyje Lietuvoje nebuvo rasta glifosato pėdsakų. Taip, šį chemikalą, kitaip dar vadinamą raundapu, leidžia naudoti ES taisyklės, neabejoju, kad juo piktžoles naikina kai kurie turtingesni Lietuvos ūkininkai. Mano asmenine nuomone, tai bloga praktika, bet, kartoju, ES tai nedraudžiama, o mokslinai tyrimai nurodo, kad glifosatas suyra per 10 dienų. Žinote, ką atšauna herbicidus naudojantys ūkininkai? Kad nenaudojant jokių chemikalų javus puola grybelis, gaminantis žmogui itin pavojingus mikotoksinus, kurie, priešingai nei neorganinis glifostas, nė nesuyra.

VEIDAS: Antroji versija: Baltijos jūroje randama nuodingo dioksino, kuriuo užkrėstos čia sugaunamos žuvys, laisvai patenkančios ir ant mūsų prekystalių.

J.M.: Taip, tai tiesa. Kai kuriuose riebiųjų žuvų – Baltijos šprotų, silkių, menkių  mėginiuose randama dioksino pėdsakų, bet jo kiekiai neviršija ES nustatytos leistinos normos. Labiausiai užteršta jūra ties Kaliningrado sritimi, tad visai logiška, kad pas mus patenka žuvų iš ten. Ką daryti? Spręsti patiems, nes pagal taisykles tokios žuvies žymėjimas nesiskiria nuo dioksino pėdsakų neturinčių žuvų. Žinodamas šią informaciją – ji vieša, skelbiama mūsų tinklalapyje – aš pats mieliau renkuosi Lietuvos ežerų ešerius ar upėtakius.

VEIDAS: Su tuo susijusi ir trečioji versija: Lietuvos tvenkiniuose žuvys šeriamos antibiotikais ir hormonais.

J.M.: Tai jau priskirčiau nesąmonių kampeliui. Antibiotikai leistini tik žuvims susirgus, bet po to turi praeiti pakankamai laiko, kol jas galima parduoti maistui. Žinoma, žuvys tvenkiniuose dirbtinai šeriamos pašarais ir jų skonis bei maistinės savybės niekada neprilygs laisvai plaukiojančių žuvų kokybei. Jūsų teisė rinktis, ar pirkti karpį iš akvariumo prekybos centre (jis tikrai bus saugus), ar ieškoti ką tik sužvejoto.

VEIDAS: Paskutinė žuvų versija: pas mus atvežami pangasijai, sužvejoti srutomis užterštoje Mekongo upėje, o šiose žuvyse knibždantys kirminai užmušami milžiniškomis amerikietiškų antibiotikų dozėmis.

J.M.: Čia jau aukščiausio lygionesąmonė. Pengasijai iš Azijos atplukdomi į didžiuosius Europos jūrų uostus ir iš čia paskirstomi po visą ES – tiek mums, tiek vokiečiams ar prancūzams. Visose šalyse šios žuvys tiriamos – nė vienoje jų nerasta normas viršijančių chemikalų. Tiesa, mane patį glumina europietiška tvarka, leidžianti tas žuvis atitirpinti ir tada rinkai tiekti jau kaip šviežias ir atvėsintas. Todėl pats nesu didelis pangasijų mėgėjas, bet jei kažkur jų siūlo – nesikratau.

VEIDAS: Kita su importu susijusi versija: į mūsų rinką iš Vokietijos praėjusių metų pabaigoje ir šių pradžioje pateko nuodinguoju dioksinu užterštų grūdų, mėsos, kiaušinių.

J.M.: Kliedesiai. Kilus panikai, patys atlikome aštuonis neplaninius vokiškos mėsos tyrimus – dioksinų neradome. Tai jau buvo papildomos priemonės, nors Vokietijos vyriausybė buvo patikinusi, kad į Lietuvą nepateko jokios produkcijos iš dioksinu užnuodytų jos ūkių, – tokių siuntų nukeliavo tik į Lenkiją ir Čekiją. Bet nereikia suprimityvinti viso vaizdelio, esą ta užkrėsta mėsa sau laisvai toliau migravo po Europą. Ji buvo iš karto izoliuota ir utilizuota.

VEIDAS: Patariate patiems atidžiau vertinti perkamo maisto kokybę ir verčiau ieškoti ūkininkų. Tačiau juk net ir ekologiškose lietuviškose daržovėse randama normas viršijančių nitratų.

J.M.: Labai liūdna, bet tai tiesa, kai kurie ekologijos sertifikatus turintys ūkininkai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu. Netobula ir lietuviška ekologiškų produktų sertifikavimo sistema “EkoAgros”. Ypač skaudu ir pavojinga, kad ekologišką produkciją, tikėdami jos kokybe, renkasi kūdikių tėvai, o vaikų virškinimo sistema iki šešių mėnesių net neturi fermento, suskaidančio nitratus.

VEIDAS: Būtent su kūdikių maistu susijęs ir kitas importo skandalas: “Nestle” firmos gaminamose “Gerber” tyrelėse, skirtose kūdikiams, kuriomis prekiauta Lietuvoje, dalis vištienos ir kalakutienos mėsos buvo pakeista vadinamąja mechaniškai atskirta mėsa, o kalbant žmonių kalba – supresuotų kaulų nuograndų piurė, kuri nėra pavojinga sveikatai, bet pasižymi prastomis maistinėmis savybėmis ir kūdikio skrandžiui yra sunkiai virškinama. Etiketėse anglų kalba tikroji sudėtis buvo nurodyta, o lietuvių rinkai skirtų tyrelių etiketės informavo tik apie gryną mėsą. Ar tiesa, kad prastesnės kokybės tyrelėmis net nebuvo leista prekiauti Vokietijoje, jos buvo pardavinėjamos tik Lietuvoje ir Lenkijoje?

J.M.: Nei Vokietijos, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia prekiauti vyresniems nei šešių mėnesių kūdikiams skirtu maistu su mechaniškai atskirtos mėsos priedais. Galbūt Vokietijoje tai nebuvo daroma dėl kokybei reiklesnės rinkos. Pripažįstu mūsų klaidą – nepastebėjome, kad tyrelės tinkamai nepažymėtos, jų prekyba sustabdyta tik po žiniasklaidos pranešimų.

Tačiau vėlgi norėčiau paraginti mamytes nepatingėti ir pačioms gaminti maistelį savo kūdikiams – juk bet kuri, net ir brangiausia pramonės pagaminta tyrelė nebus tokia šviežia ir maistinga, kaip naminis maistas.

VEIDAS: Kur Lietuvos pilietis gali pasitikrinti jam įtarimų keliančių maisto produktų cheminę sudėtį?

J.M.: Kilus įtarimų dėl maisto saugos ar kokybės, reikia skambinti visą parą veikiančiu mūsų tarnybos telefonu 8 800 40 403. Deja, nemokamų cheminės sudėties tyrimų neturime galimybės atlikti – vienas toks tyrimas kainuoja 2,5 tūkst. Lt. Per metus patys tiriame tik apie 30 maisto mėginių, dar po kelis paimame, kai kyla koks nors konkretus įtarimas – kaip nutiko pasklidus įtarimų apie dioksinu užkrėstą vokišką mėsą.