"Veido" archyvas

Dėmesio, mamos ir tėčiai! Jei jūsų vaikas ėmė atsikalbinėti, verčiau prikąskite liežuvį ir nesivelkite į žodžių mūšį.

Dažna situacija: pasakote savo penkiamečiui “ne”, bet jis ima zyzauti –  kodėl ne, visi gali, tik jis vienas, vargšas, ne… Kai nepaisote maldavimų, jis galiausiai išspjauna: “Nekenčiu tavęs!”

Nelabai malonu. Tačiau pasak specialistų, atžarios replikos, prasivardžiavimas ir atsikalbinėjimas “bendra tvarka” yra normalus 5–6 metų vaikams. Supykę, susierzinę ar pasijutę nemylimi jie pratrūksta, nes nemoka valdyti emocijų. Be to, šio amžiaus vaikai prisirankioja šiurkščių frazių darželyje ir vėliau išmėgina jas namie, stebėdami, kaip reaguosite. Tai jums paprasčiausias testas. Jei jų burbuliavimas ar keiksmažodis sulauks atsako, veikiausiai vaikai (ar ne bjaurybės…) padidins negražių žodžių dozę. Tad nepasiduokite, bet ir nereaguokite perdėtai.

Bet kitiems tai galima!

Jokio skirtumo, dėl ko piktinasi vaikas – ar kad neturi Nintendo (kurį visi turi), ar kad negali vėlai vakare baigti žiūrėti krepšinio rungtynių (kai visiems leidžia), svarbiausia įsiklausyti į jo toną. Jei jis kalba ramiai, paaiškinkite priežastis, pvz.: “Vaikams reikia daugiau miego nei suaugusiems, tačiau mes galime rungtynes įrašyti.”

Deja, dažniau vaikai pila kaltinimus, taip tikėdamiesi įtraukti jus į ginčą ir galbūt jį laimėti. Nesivelkite. Net jei turite dešimt svarių priežasčių, protingiausia taktika būtų sutikti: “Taip, suprantu, kodėl tau tai atrodo neteisinga.” Ir stop. Vaikas – emocionali būtybė, ir nesvarbu, ką besakysite, jis ras dėl ko pasiginčyti. Verčiau savo sprendimą paaiškinti vėliau.

Tu man ne vadas!

Štai ką iš niekur nieko atšauna duktė, kai paprašote jos prieš valgį nusiplauti rankas. Bet jei atsakysite ką nors panašaus į “o, dar ir kaip esu, patikėk”, sulauksite pasipiktinimo bangos, kuri nė per žingsnį nepriartins vaiko prie kriauklės ir muilo. Psichologai rekomenduoja šitokį atsakymą: “Tu visiškai teisi, pati esi savo gyvenimo vadas. Ir gali rinktis. Arba plauni rankas ir eini valgyti, arba neplauni ir nevalgai. Spręsti tau.” Vaikas prityla ir… mokosi atsakomybės!

Tu kvaila!

Tai gali išsprūsti vaikui, kai jį drausminate (tarkime, barate, kad pastūmė sesutę), nes jis jaučiasi piktas, suerzintas ir – bejėgis. Jei tokius žodžius išgirdote pirmą kartą, gali būti, kad jis tikrina frazę, išgirstą iš draugo. Sakykite: “Mes šeimoje taip nešnekame. Gal galėtum rasti kitų žodžių?” Tuomet padėkite rasti geresnių būdų išreikšti savijautai, pvz.: “Aš pykstu ant tavęs, mama.” Įsitikinkite, kad vaikas supranta, kokie žodžiai yra leistini, o kokie – ne, ir jei tai pasikartos, bauskite. Beje, vaikas turi būti įspėtas, kokia bausmė jo laukia.

O man tas pats!

Mažieji tikrai moka sarkastiškai pademonstruoti nepasitenkinimą jūsų reikalavimais – ar tiesiog burbėdami panosėje, ar išraiškingai užvertę akis aukštyn mesdami “O, Dieve!” Jei po šios demonstracijos jis vis tiek vykdo paliepimą, protingiausia būtų tokius komentarus ignoruoti. Žinoma, tėvus pykdo vaikų nepagarba. Tačiau priversti jų savęs gerbti negalite. Pagarba užsitarnaujama aiškiai parodžius, kad vaiko pastangos jus sukurstyti paprasčiausiai neveikia. Žinoma, praverstų patiems nepamiršti girdint vaikui nelaidyti sarkastiškų pastabėlių. Jei atžala nedaro, ko paprašytas, mandagiai jam priminkite ir patikinkite, kad kartoti jums nepatinka.

Nekenčiu tavęs!

Tik nepriimkite asmeniškai. Iš tikro juk vaikas nori pasakyti, kad nekenčia  jūsų sprendimo. Gal ir norėtųsi jį už tai nubausti, tačiau dauguma specialistų siūlo pasakyti štai ką: “Suprantu. Nieko tokio.” Tai įteisins jo jausmus ir sušvelnins padėtį.

Pabaigai – tėčio Giedriaus pasakojimas. Jam einant pro duris, duktė šaukė: “Aš tavęs nekenčiu!” Tuomet atsivijo iki automobilio ir daužydama kumštuku langą tęsė: “Tu man dabar visai nepatinki!” Tėtis atidarė langą, pasakė, kad tai nieko baisaus, ir vėl uždarė. Duktė vėl pabeldė ir pripažino: “Na gerai, tėti, iš tikro aš tave myliu, tik labai siuntu!”