Sovietų Sąjungos paleidimo 25-metis, šmėstelėjęs kalendoriuose gruodžio 8-ąją, Lietuvoje nebuvo sutiktas nei fanfaromis, nei laidotuvių muzika. Atrodo, kad tai pamirštas ir nereikšmingas dalykas. Tyla ir abejingumas be poteksčių.

Arūnas BRAZAUSKAS

1991-ųjų gruodį Lietuva buvo jau atitrūkusi nuo merdinčios SSRS. Po 1991 m. rugpjūčio 21-osios, kai Maskvoje sužlugo perversmo bandymas, Lietuvą pripažino kelios dešimtys šalių. Rugsėjo 2 d. tai padarė galingiausia pasaulio valstybė JAV, ir po kelių dienų Šiaurės Korėjos pripažinimas mažai ką bepridėjo prie augančio Lietuvos tarptautinio svorio.

Vadinamieji Belovežo susitarimai, kuriuos Baltarusijoje gruodžio 8-ąją pasirašė Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai, pribaigė vienų metų iki 70-mečio neišgyvenusią SSRS.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino sovietų imperijos žlugimą geopolitine katastrofa. Galėtume paklausti, ar katastrofa nebuvo visas sovietinis laikotarpis. Lenininis teroras, peraugęs į stalininį, kartu su industrializacija, kolektyvizacija, skurdu, ligomis gerokai praretino sovietinės liaudies gretas. Skurdų būvį miestuose ir kaimuose, kuris vis vien buvo mažiau baisus nei gyvenimas lageriuose, tiktai fanatikai ir žmonės su propagandos išplautomis smegenimis gali vadinti rojumi žemėje.

Antrasis pasaulinis karas išties buvo katastrofa – ypač „kruvinosiose žemėse“, tose Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos teritorijose, kuriose vyko kovos veiksmai ir keitėsi okupacinės valdžios. Naciai vykdė Holokaustą, komunistai – deportacijas ir represijas. Po karo rytinėje Europos dalyje įsitvirtinusi komunistų valdžia ardė ūkio pagrindus – bent jau Lietuvoje iš ūkininkų atimta žemė, jie deportuoti arba suvaryti į kolchozus.

Sovietinis monstras, apžiojęs pusę Europos, perbraižė valstybių sienas. Pavyzdžiui, Lenkijos kontūras įgavo naują pavidalą: sumažėjusi maždaug dabartinės Lietuvos plotu, Lenkija prarado žemių rytuose, tačiau jai buvo kompensuota dalimi Vokietijos teritorijos vakaruose. SSRS Vidurio ir Rytų Europos plotuose geležiniu presu užspaudė konfliktus, galėjusius kilti, pavyzdžiui, tarp Vengrijos ir Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos. Taika komunistiniame bloke nebuvo stabili. Sovietų kariuomenė numalšino antikomunistinį sukilimą Vengrijoje 1956 m., kelių Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės 1968 m. okupavo Čekoslovakiją. Atsiradus „Solidarumo“ judėjimui Lenkijoje, šiai šaliai grėsė sovietinė okupacija. Jos išvengta, tačiau neišvengta karinės padėties, kuri ten buvo įvesta prieš 35 metus, 1981 m. gruodžio 13 d., ir truko iki 1983 m. liepos 22 d.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys. Tokios organizacijos kaip NATO ir Europos Sąjunga kol kas garantuoja bent jau savo narių taikų sambūvį. Pavyzdžiui, kol Turkija ir Graikija priklauso NATO, karas tarp jų mažai tikėtinas. O NVS plotuose Rusija ėmė „klijuoti“ posovietinę erdvę senais bolševikiniais metodais. Tyčia užkurti, paskui palikti rusenti konfliktai, kuriuose Rusija nori būti arbitre: Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija. 2008-aisiais Rusija užpuolė Gruziją, 2014-aisiais užsigviešė suskaldyti Ukrainą – užgrobtas Krymas, hibridinio karo priemonėmis atplėštas Rytų Ukrainos gabalas.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys.

Rusija šiuo metu veikia tais pačiais metodais kaip komunistinė SSRS per visą savo gyvavimo laikotarpį. Rusijos liaudis kvailinama propaganda, o „artimasis“ ir „tolimasis“ užsienis nuodijami dezinformacija. Remiamos euroskeptiškos partijos, tarp jų kraštutiniai dešinieji. Dabartiniai Rusijos valdovai, kurių šaknys KGB, nevaržo savęs kokiais nors moraliniais ar ideologiniais stabdžiais. Tokių stabdžių neturėjo Stalinas, toleravęs buvusius nacius Rytų Vokietijos komunistinėje valdžioje, – jo nurodymu tokiems buvo sukurta netgi atskira Nacionaldemokratų partija, viena iš butaforinių tos marionetinės valstybės organizacijų.

Dėja, minėdami SSRS išardymo 25-metį, kartu negalime paminėti sovietinio pavyzdžio propagandos, terorizmo, tarptautinės destrukcijos pabaigos. Sovietų Sąjungos žlugimas – tarpinis finišas pakeliui į žmoniškesnę tarptautinę tvarką. Kelio galo kol kas nematyti.