Jei Lietuvoje būtų tokia progresinė mokesčių sistema, kokia veikia JAV, Lietuvos gyventojas mokesčių mokėtų 3,8 karto mažiau.

Rinkimų išvakarėse viename savo tekste pabandžiau suformuluoti keletą tezių, kurios ta ar kita forma sukasi galvoje, kai renkiesi, už ką gi atiduoti savo balsą. Tada sakiau, kad rinkimus laimėsime tik tokiu atveju, jeigu, pirma, aiškiai žinosime, ko konkrečiai norime; antra, suprasime, kad mūsų pageidavimai turi būti atsverti ir suderinti su kitų; trečia, konkrečia veikla prisidėsime prie bendro gėrio kūrimo ir, ketvirta, laimėsime, kai nustosime ieškoti tų, kurie išspręs visas visų problemas. Nežinau, kaip jūs, bet aš ir vėl nelaimėjau. O blogiausia tai, kad net neturėjau mažiausios galimybės laimėti. Paklausite – kodėl? Pradėsiu nuo paskutiniojo, ketvirto punkto.
Man išties niekada nereikėjo tų, kurie už mane išspręstų mano gyvenimo ir išgyvenimo klausimus, ir todėl man patinka kapitalizmas. Darbo vietą sau be vargo galiu susikurti – ir susikuriu, nes vis dar daugiau uždirbu iš savo individualios veiklos. Darbo vietų, tiesa, nekuriu ir neketinu kurti, nes man labai nepatinka nei viršininko, nei pavaldinio būsena. Mėgstu būti ir esu pati sau. Tiesa, dirbdama pati sau galėčiau uždirbti daugiau, bet suprantu, kad bendro gėrio kūrimas man, kaip Lietuvos pilietei, yra ne tik teisė, bet ir privilegija. Taigi jau dešimt metų dirbu mokytoja mokykloje ir bandau savo žiniomis bei patirtimi pasidalyti su mokiniais, taip savotiškai grąžindama skolą savo mokytojams, savo mokyklai ir savo šaliai.
Galite paklausti, kodėl mokytojo darbo nelaikyti dovana, kurią, priešingai nei teigiu, gaunu iš valstybės, o ne teikiu visuomenei? Galima, žinoma, procesą formalizuoti, kad šitą darbo vietą kuria valstybė, kuri man parūpina ir mokinių, ir atlyginimą moka. Bet aš tokioms taisyklėms nepaklūstu ir paklūsti neketinu, nes mokau vaikus ne to, ko pageidautų valdininkai, o to, ką pati manau esant būtinomis ekonomikos žiniomis. Taigi nesutinku, kad mokymo procesas turi būti bukai formalizuotas, atimant ir mokytojo, ir mokinio laisvą apsisprendimą.
Beje, būtent todėl man labai patinka, kad mano pamokos pasirenkamosios, ir tai reiškia, mokiniai – ar jų tėvai – turi teisę patys nuspręsti, ar ir kaip mokytis ekonomikos. Nė viena partija savo rinkimų programose nesikėsino į mano teisę tvarkytis pačiai ir nė viena neketino atimti laisvo mąstymo, laisvo apsisprendimo ir žodžio laisvės principų. Taigi čia problemų neradau.
Vis dėlto pabandžiusi apibrėžti, kokioje šalyje norėčiau gyventi, ir po to pabandžiusi paieškoti partijų, kurios daugiau mažiau atitiktų mano asmeninę šalies viziją, turėjau liūdnai konstatuoti, kad nė viena partija mano sampratos apie protingai tvarkomą Lietuvą neatitiko.
Norėčiau gyventi Lietuvoje, kurioje aiškiai suvokčiau bendro gyvenimo taisykles: kiek duodu, kiek ir kokiomis sąlygomis gaunu. Nelabai tikiu, kad egzistuoja koks nors protingesnis bendrų lėšų sunešimo būdas, kaip progresiniai mokesčiai. Jau kelis šimtus metų visose dabar klestinčiose valstybėse egzistuojantis ir visur pasiteisinęs pinigų kaupimo valstybės reikmėms būdas aiškiai suteikia galimybę gyventi ir/ar išgyventi daugumai valstybės piliečių. Lietuvoje neradau nė vienos partijos, kuri būtų pateikusi suprantamą ir daugumai žmonių naudingą progresinių mokesčių sistemos modelį. Priešingai, girdžiu kalbas apie nieką ar itin dažnai elementaraus neišmanymo demonstravimą.
Palyginkime du žmones – progresinius mokesčius mokantį JAV pilietį ir samdomą Lietuvos darbuotoją. Ir tarkime, kad abu per metus savo šalies valiuta į rankas gavo 33 637,5.
Lietuvos gyventojas, kuris gauna tokią sumą, mokės 15 proc. biudžetui, 34 proc. “Sodrai” (dalį jo uždirbtų lėšų perves darbdavys) ir 6 proc. Sveikatos draudimo fondui – iš viso 24 334,13 Lt, o jo metinės pajamos „ant popieriaus“ bus 44 259,96 Lt (3688,33 Lt).
Amerikietis (jo pajamos iki mokesčių bus 40 tūkst. dolerių) iš pradžių atims 9750 dolerių neapmokestinamąją dalį (beje, kiekvienas vaikas tą dalį padidintų apie 3500 dolerių), po to nuo kitų 8700 dolerių mokės 10 proc. mokesčių, nuo dar kitų 21 550 dolerių – 15 proc. Dar 4,2 proc. nuo visos uždirbtos sumos bus skirta socialinio draudimo įmokoms (iš viso 1680 dolerių) ir 1,45 proc. – medicinos apsaugai (580 dolerių). Taigi visi jo mokesčiai bus 6362,50 dolerio (15,9 proc. jo pajamų).
Tiesa, apskaičiuojant jo mokesčius paklius įvairiausios pajamos ir nebent kai kurių rūšių investicijų prieaugiai bus apmokestinami kukliau. Dar tas žmogus galės savo bendrą apmokestinamąją sumą įvairias būdais sumažinti atidėdamas pensijai ar aukodamas labdarai ir panašiai. Jo kolega Lietuvoje tokių galimybių irgi turės (studijų suma, gyvybės draudimas), bet nepalyginti mažiau.
Tačiau primenu bendrą rezultatą: 6362,5 amerikiečio, palyginti su 24 334,13 Lietuvos gyventojo. Taigi, jei Lietuvoje būtų tokia progresinė mokesčių sistema, kokia veikia JAV, Lietuvos gyventojas mokėtų 3,8 karto mažiau.
Kodėl tokia keista padėtis? Atsakymas paprastas ir jį sudaro dvi dalys: pirma, samdomas darbuotojas Lietuvoje turi išlaikyti daugeliui pernelyg dosnią valstybę, pats mainais gaudamas labai mažai. Kita vertus, būtina padengti ir viešąsias gėrybes, kurias gauna tokie veikėjai, kurie per metus uždirba 152 574 Lt, mokesčių sumokėdami 372 Lt (0,24 proc.). Tai faktinis vienos Liberalų sąjūdžio, taip agresyviai pasisakančio prieš progresinius mokesčius, narės indėlis į šalies bendrąją gėrovę.
Kodėl toks skaičius, net paaiškinti neįmanoma, matyt, ponia nemoka suskaičiuoti savo pajamų, prie jų priskirdama ir kokius nors dienpinigius, kurie išties iš esmės yra sąnaudos, bet, kad ir kaip žiūrėtum, mokesčių suma juokinga. Ir tokia ponia ne viena. Jų visose partijose ne po vieną ir ne po du, ir tai turtingi žmonės, kuriems esama sistema sukūrė galimybę naudotis bendromis gėrybėmis, praktiškai neprisidedant prie jų kūrimo. Tada kas gali patikėti, kad tokie žmonės imsis keisti padėtį?
O kol turime tai, ką turime, ir kol turime tokias diskusijas, kuriose akivaizdžiai bandoma falsifikuoti elementarius faktus, kliedint apie esą valstybę pasmaugsiančius progresinius mokesčius, bent jau aš nematau nei laimėjimo rinkimuose galimybės, nei šalies ateities.

Samdomas darbuotojas Lietuvoje turi išlaikyti daugeliui pernelyg dosnią valstybę, pats mainais gaudamas labai mažai.