Į Vilnių Gabija atkeliavo iš Malaizijos, kurioje su draugu gyvena jau keletą mėnesių. Todėl, kad ten, pasak dvidešimt ketverių metų merginos, kuriančiam žmogui gyventi pigiau ir patogiau. Jokio “karjerinio” darbo iki šiol nedirbusi autorė Penango saloje esančio Džordžtauno miesto viešbutyje rašo naują romaną. Jo veikėjai – turistai, kurių svetingose Rytų Azijos salose tikrai netrūksta.

“Rašau apie tai, kodėl žmonės palieka namus, ko tikisi, ko ilgisi. Kitame pasaulio gale tarp dviejų salų plaukiančiame kelte turistai mielai atsiveria, pasakoja apie savo likimus ir darbus, kurie jų netenkina… Mėgstu klausytis tokių išpažinčių. Londono universitete, beje, rašiau panašų bakalauro darbą – apie lietuvius, keliaujančius į Hurgadą”, – pasakoja sveikai įdegusi ir šiek tiek užsienietiško akcento įgijusi mergina.

Bankoke, iš kurio pakilo pirmasis lėktuvas, buvo trisdešimt penki laipsniai šilumos. Vilniuje prieš knygų mugę spaudė dvidešimties laipsnių šaltis.

Savo dienotvarkę Džordžtaune Gabija piešia labai paprastai: “Iš ryto su draugu einame pasivaikščioti. Tarp 11 iki 15 valandos, kai lauke būti per karšta, rašau viešbučio kambaryje. Tada vėl einame pasivaikščioti, o vakare traukiam vakarieniauti prie “food-count” (maisto prekystalių), kurių vienas šalia kito gatvėje išrikiuota šimtas dvidešimt. Patiekalų asortimentas toks, kokį mums sunku įsivaizduoti. Dvi tris valandas su draugais vakarojame prie skanaus maisto, o ne prie butelio”, – pasakoja mergina.

Ar išklausytos turistų išpažintys leido susidaryti įspūdį, kur gyvena laimingiausi žmonės? “Priklauso nuo laimės supratimo. Vietiniai Tailando ar Malaizijos gyventojai nėra individualistai, jų vertybių sistema kitokia. Ten niekas neklausia, ar esi patenkintas savimi, – svarbiau, kaip jaučiasi tavo šeima, ar sveiki vaikai. Jų laimė – aplinkinių taika ir harmonija. O vakariečiai todėl ir bėga iš namų, kad jaučiasi nelaimingi”, – įsitikinusi antropologijos bakalaurė.

Be to, Azijos gyventojai nebijo nuoširdaus juoko. “Iš pradžių būna sunku rimtai stebėti, kaip Bangladeše ar Indonezijoje žmonės ryžius su padažu kabina pirštais. Tačiau jų nežeidžia mūsų šypsenos, atvirkščiai: jie lygiai taip pat nuoširdžiai kvatoja iš mūsų, valgančių šakutėmis. O jei važiuodamas autobusu neužmegsi pokalbio su greta sėdinčiuoju – būsi palaikytas nemandagiu. Dabar štai iš Bankoko atskridau per Kijevą, kurio oro uoste bendrakeleivio pasiteiravau, kiek valandų vietos laiku. Man šaltai atšovė – “ne znaju”, nežinau. Kaipmat susivokiau grįžusi Rytų Europon”, – šypteli Gabija.

Studijos Vilniuje nuvylė

Savo pirmąjį romaną “Neišsipildymas”, patekusį į kūrybingiausių metų knygų dvyliktuką ir sukėlusį nemažai aistrų per Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto svarstymus, debiutuojanti prozininkė apsisprendė leisti lietuviškai, nors didelio skirtumo, kuria kalba reikšti mintis, nejaučianti. “Tiesiog angliškai rašau mokslinius tyrimus, o lietuvių kalbą, kaip jaukesnę, pasilieku grožiniams tekstams. Tikiuosi, romanai bus išversti, nes sunku dirbti žinant, kokia menka potenciali skaitytojų auditorija”, – neslepia pašnekovė.

Ar gyvendama toli nuo vaikystės namų nepristinga lietuviškų žodžių? “Jų trūksta ne todėl, kad pasimirštų, o todėl, kad daugeliui dalykų nėra adekvačių lietuviškų terminų, – tvirtina Gabija. – Norėčiau, kad lietuvių kalba sparčiau vystytųsi ir būtų atviresnė, nes, pavyzdžiui, dar ne visi azijietiški vaisiai turi lietuviškus pavadinimus. Be to, esu prieš užsienio vietovardžių lietuvinimą. Štai “Neišsipildyme” minimas uostas Maroko pietuose prie Atlanto vandenyno man pačiai skamba lyg burtažodis – Essaouira… Tačiau po redagavimo knygoje liko “as Suvaira”, ir visi burtai išgaravo.”

Savo literatūrinį skonį mergina vadina konservatyviu: mažiausiai septynis kartus perskaitė Marcelio Prousto “Prarasto laiko beieškant”, žavisi Henry Millerio, Gabrielio Garcios Marquezo romanais. Iš lietuvių klasikos įspūdį padarė tik Antanas Škėma, o iš šiuolaikinių lietuvių autorių – Valentinas Klimašauskas ir jo “Alfavilnius”. Knygos, kurias teko skaityti mokykloje, atrodė pernelyg atitrūkusios nuo šiuolaikinio gyvenimo. “Joms stigo gaivališkumo ir drąsos gyventi taip, kaip norisi. Čia, Lietuvoje, daug kas turi nuostabių idėjų, bet trūksta drąsos jas įgyvendinti”, – teigia pašnekovė.

Mergina metus studijavo antropologiją Vilniaus universitete, kol įsitikino, kad tokio lygio studijoms gyvenimo eikvoti neverta. “Tai buvo jokio kritinio mąstymo nereikalaujantis daržovinis paskaitų lankymas ir kvailos sesijos, per kurias svarbiausia – atsakyti į dešimt klausimų taip, kaip dėstytojas galvoja. Visi smerkia korupciją, tačiau gamina “špargalkes” universitetuose… Išvažiavau tęsti studijų į Londoną, nes neturėjau kitos išeities. Nepritariu Lietuvoje vykdamai aukštojo mokslo reformai, kuri pakeitė mokesčių tvarką, ir nieko daugiau. Apskritai nepatinka, kaip Lietuvoje, prisidengiant laisvąja rinka, taikomas neoliberalizmas”, – rėžia emigrantė.

Tačiau sutinka, kad dėl nevykusių reformų kalta ne tik valdžia, bet ir studentai, sutinkantys studijuoti dėl diplomo. “Jei kada nors, baigusi užsienyje doktorantūrą, dėstyčiau Vilniaus universitete, uždrausčiau dalyvauti seminaruose literatūros neskaičiusiems studentams. O jei studijuočiau Vilniaus dailės akademijoje, nė už ką neleisčiau akademijai “konfiskuoti” savo diplominio darbo, nes tai privati menininko nuosavybė. Nenoriu, kad mano kūrinį rektorius šešiasdešimtmečio proga įteiktų nomenklatūrininkui dovanų – pati galiu jį parduoti”, – beria lietuviškos realybės pavyzdžius Gabija.

Geras širdyje

G.Grušaitės literatūrinį stilių galima apibūdintį kaip vizualiai sodrų, ir tai lengva paaiškinti šeimos tradicijomis. “Mano tėvai dailininkai, senelis taip pat. Baigiau Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrių. Ši mokykla išmoko vaikus piešti, tačiau beveik visiems mano draugams prireikė trejų ketverių metų, kol jie vėl pradėjo žvelgti į meną kaip į kūrybą. Aš po mokyklos užsiimti menais nebeketinau. Lietuvoje ir taip daug prastų menininkų… Retkarčiais dalyvauju fotografijos ar animacijos projektuose, bet man svarbesnės idėjos, o ne pats menas. Ir literatūrai svarbu idėjos, nes kam gražiai rašyti apie nieką? Tuo labiau – kam skaityti? O “Neišsipildymui” lesbietišką meilės istoriją pasirinkau todėl, kad jos mūsų literatūroje dar nėra apaugusios tokiais stereotipais kaip vyro kūrėjo ir jo seksualios mūzos santykiai”, – aiškina prozininkė.

Neseniai ji dalyvavo tarptautiniame projekte “Nesvarbu, su kuo miegi”, nukreiptame prieš netoleranciją homoseksualų atžvilgiu. Mergina stebisi, kokie žmonės greiti daryti nepagrįstas išvadas. Jeigu gėjai – vadinasi, pasileidę. Jeigu jie įsivaikina – vaje, kas iš to mažylio išaugs. Nors iš tiesų daugiau yra heteroseksualių šeimų, kurioms nereikėtų leisti atžalų auginti. Bet čia mes demonstruojame neįtikėtiną toleranciją: “ji vis dėlto motina”, arba – “širdyje jis geras žmogus”, nors išgėręs kiekvienąsyk tvatina tiek žmoną, tiek vaikus.

“Su draugu mėgstame ironiškai vartoti šią frazę. Paskutinįkart taikėme ją Egipto eksprezidentui Mubarakui. Porą kartų teko lankytis Egipte, ir galiu pasakyti, kad tiek smurto, tiek žmogaus teisių pažeidimų nemačiau jokioje kitoje šalyje.

Tiesiog mūsų akyse Kairo autobusų stotyje apsauginiai sumušė vyrą už tai, kad šis atsisakė parodyti, ką nešasi maišelyje. Supratę, kad juos stebi užsieniečiai, atsiprašė ir nusitempė vargšą į savo patalpas tęsti egzekucijos”, – pasakoja lietuvė.

Jos manymu, bet kuris egiptietis savo šalyje turi mažiau teisių nei atvykėlis. Stovi ištisi turistams skirti miestai, kuriuose vietiniai negali pirkti nekilnojamojo turto, ir restoranai, į kuriuos egiptiečiams draudžiama kelti koją. “Aštuoniasdešimt penki milijardai JAV dolerių (tiek vertinamas eksprezidento šeimos sukauptas turtas) Egipte – protu nesuvokiami pinigai, tačiau gal širdyje diktatorius, išpardavęs Vakarams savo valstybę, buvo geras?” – šypteli pašnekovė.

Kitas nepamirštamas įvykis nutiko kelte, plaukiančiame iš Egipto į Saudo Arabiją. Tas keltas vietiniams gyventojams – vienintelis būdas ramadano metu pasiekti Meką, nuo kurios keliaujant sausuma skiria Izraelis. Likus dviem mėnesiams iki ramadano, spekuliantai – tų pačių keltų darbuotojai – išperka bilietus ir juodojoje rinkoje pardavinėja po 200 JAV dolerių, nors užsieniečiams galioja senoji kaina – 25 doleriai. Vyrai laukiančiųjų minioje atskiriami nuo moterų ir vaikų, o tie, kuriems nuo 25 iki 50 metų, apskritai į keltus neįleidžiami, nes bijomasi sukilimų. Sargybiniai buožėmis tranko piligrimus, rikiuodami juos į tvarkingą eilę.

“Man vienas irgi užsimojo trenkti, bet pamatęs mėlynas akis sustingo su dirbtine “welcome” šypsena lūpose. Mums netgi skyrė ginkluotą palydą, praskynusią kelią iki laivo. Bet jaučiau gėdą, už ginkluoto sargybinio braudamasi pro žmonių minią”, – pasakoja Gabija, tikinti, kad Egipto valstybė pagaliau pasikeis.