"Veido" archyvas

Justė Janulytė muzikos kūrinių stalčiui nerašo

Kai skaitysite šį straipsnį, Justės Janulytės “Smėlio laikrodžiai” jau bus tapę sostinės muzikinio gyvenimo istorija. O dabar mes dairomės po repeticijų salę, kurioje iš ypatingo Austrijoje užsakyto tiulio tebemontuojami keturi permatomi cilindrai, ir įsivaizduojame, kaip kiekviename iš jų koncerto metu sėdės po muzikantą su violončele. Be to, visi keturi “laikrodžiai” skambant muzikai pamažu bus užpildomi vaizdo projekcijų “smėliu”, o vėliau taip pat pamažu iš jo išsivaduos.

Šiuos videoefektus sukūrė žymus italų menininkas Luca Scarzella, kurį Milane gyvenanti Justė, gavusi Europos šiuolaikinės muzikos festivalių tinklo “Reseau Varese” užsakymą, pasitelkė į pagalbą. Taip pat buvo pakviesti dar du italai, elektroninės muzikos specialistai, kurie byrančio smėlio metaforą kompozitorei padeda įgyvendinti akustiškai.

“Kiekvienos violončelės garsas koncerto metu įrašomas aštuoniais variantais, ir kiekvienas iš tų variantų skambant kūriniui lėtėja sava trajektorija. O lėtinamas įrašas, kaip žinote, savaime pažemėja. Taigi iš keturių violončelių gauname daug skirtingų garso linijų, kurios įvairiai pinasi tarpusavyje”, – aiškina J.Janulytė.

“Smėlio laikrodžiai” – pirmasis minėto festivalių tinklo finansuojamas lietuvių autoriaus didelės apimties projektas. Po premjeros Vilniuje jis keliaus į Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalį Anglijoje, vėliau skambės “MaerzMusik” festivalyje Berlyne ir “Imago Dei” festivalyje Austrijos mieste Kremse, o baigs kelionę po Europą Amsterdamo “Holland Festival” bei “Varšuvos rudenyje”.

Rafinuota muzikos estetika

Muzika Justės gyvenime buvo topografiškai užprogramuota: jos vaikystė prabėgo netoli Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos stovinčiame name. Kai atėjo laikas, būsimųjų muzikantų atrankos komisijoje išgyrė jos absoliučią klausą ir pianistei tinkamas rankas. Vėliau šią mokyklą Justė baigė kaip muzikos teoretikė, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo netgi du diplomus – kompozitoriaus ir muzikologo. Pirmąsias komponavimo pamokas dar menų mokykloje gavo iš Broniaus Kutavičiaus, o akademijoje studijavo Osvaldo Balakausko klasėje.

Nenuostabu, kad šiandien pati savo kūrybos metodą apibūdina kaip labiau racionalistinį: “Mano kūrinys konstruojamas pagal griežtus principus, kuriuos dažnai pasiskolinu iš gamtos, suteikdama jos reiškiniams muzikinę formą. Kiekviena nata tokiame kūrinyje gali būti paaiškinta. Vis dėlto iš pradžių sprendimai dažnai apčiuopiami intuityviai, tik vykstant darbo procesui susiklosto tvirta loginė jų grandinė. Apskritai kūrybos procesas šiek tiek mistinis”, – šypteli pašnekovė.

Mokydamasi kompozicijos magistrantūroje, Justė įgyvendino seną svajonę – išvažiavo stažuotis į Giuseppe’s Verdi konservatoriją Milane. Ši konservatorija (kartu su Romos šv. Cecilijos akademija) laikoma prestižiniu kompozicijos mokymo centru. Stažuodamasi mokėsi iš kompozitoriaus Lucos Francesconi, kurį šiandien vadina vienu svarbiausių savo sutiktų mokytojų: “Jis įkvėpė pasitikėjimo, įžvelgė stipriąsias mano talento puses ir leido pajusti, kuria kryptimi turėčiau žengti”.

Nors Milaną visi pirmiausia įsivaizduoja kaip teatro “La Scala” miestą, J.Janulytė tvirtina nei operos, nei apskritai vokalinės muzikos kurti kol kas nesirengianti: “Balsas į kūrinį įneša pernelyg daug papildomos informacijos, o man užtenka pačios muzikos. Ji savaime visavertė, tad nejaučiu būtinybės muzikos papildyti tekstu. Instrumentininkai taip pat neretai pasiūlo įdomių dalykų. Aš, tarkim, pati violončele negroju, turiu tik įsivaizduojamas estetines ribas, kas man priimtina ir kas ne. O atlikėjai pripildo mano pateiktus rėmus konkretaus skambesio”.

Labiausiai kompozitorę domina monochrominė muzika, atliekama vienos rūšies instrumentais: ji yra parašiusi kūrinių 24 fleitoms, 21 styginiam instrumentui, o ir “Smėlio laikrodžiuose” įkalintos griežia keturios violončelės. Jos manymu, muzikai tai suteikia rišlaus skambesio, subtilumo ir faktūrinio mirguliavimo įspūdį. Nė vienas instrumentas tokiame ansamblyje negauna solinio vaidmens, tačiau kiekvienam suteikiama proga save išreikšti.

“Čia ir minimalizmas, ir maksimalizmas tuo pat metu, nes būtent monochrominėje muzikoje muzikinės linijos tyrinėjamos kruopščiausiai ir detaliausiai. Tai rafinuota muzikos estetika. Dailėje jos atitikmuo būtų reljefinis vienspalvis, tačiau daugybe skirtingų atspalvių praturtintas paveikslas arba analogiškas tekstilės kūrinys”, – aiškina J.Janulytė.

Moteriai patogi profesija

Milane kartu su vyru mediku Justė augina antrus metus skaičiuojančią dukrelę Ceciliją, kurią italai šaukia Čečilija. Ar pasibaigus motinystės atostogoms begrįš dėstyti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje anksčiau mokė studentus muzikos kalbos – kol kas nėra apsisprendusi. Festivalių teikiamų užsakymų ratas vis labiau įsibėgėja, ir jau dabar kompozitorė sako turinti darbo keleriems metams į priekį. “Į stalčių” muzikos kūrinių ji nerašo – verčiau palaukia, kol pasitaikys proga besiformuojančią idėją įpiršti vienam ar kitam festivaliui. Ir dažniausiai tokia proga netrukus pasisiūlo, kaip nutiko ir su “Smėlio laikrodžiais”: šio kūrinio užsakovus domino būtent muzikinis teatras.

Kūrybinis darbas, Justės manymu, itin dėkingas vaikus auginančiai moteriai, nes nebūtina dažnai palikti namų. “Jei būčiau atlikėja – privalėčiau dalyvauti repeticijose ir dažnai keliauti, o dabar galiu skirti pakankamai laiko savo šeimai. Studijos neturiu – pakanka kambario, kuriame stovi darbo stalas (su penklinėmis ir gerai nusmailintais pieštukais), ir, žinoma, pianinas. Yra kompozitorių, taip įnikusių į kompiuterines programas, kad jiems instrumentas jau nebūtinas. Bet aš senamadiška – man pianino reikia. O kurioje šalyje tas pianinas stovi – negi tai labai svarbu? Darbui tai neturi įtakos. Todėl netgi nelaikau savęs išvažiavusia”, – teigia kompozitorė.

Sunkiau, pašnekovės nuomone, yra kompozitoriams vyrams, kurie jaučia pareigą materialiai aprūpinti šeimą. O kūrėjų honorarus ganėtinai sunku planuoti. Muzikos kritiko profesijos Lietuvoje apskritai nėra, nors Italijoje Justė sako pažįstanti iš šio darbo pragyvenančių kolegų. Jie nuolat keliauja po Europoje vykstančius muzikos festivalius ir savo įspūdžius pristato žiniasklaidos priemonėms, kurios apmoka kritikų komandiruotes.

“Visi esam įkalinti laiko gniaužtuose. Laikas teka, byra ir apsemia mus kaip muzikantus “Smėlio laikrodžiuose”, kurių apversti nebėra kam. Tačiau aš savo kūriniui suteikiau laimingą pabaigą: tuomet, kai laikrodis prisipildo, muzika sustingsta, ir prasideda apsivalymo, nuskaidrėjimo, individo išsilaisvinimo procesai. Galbūt tai tik pomirtinio gyvenimo utopija, bet mene įmanoma viskas”, – pasakoja Justė.

Ar pati “Smėlio laikrodžių” autorė moka tausoti savo laiką? “Mokausi – dukrelė to reikalauja. Be to, muzikos rašymas – ne toks darbas, kuriame galėtum iš anksto tikslai apskaičiuoti laiką, kurį sugaiši. Kartais galvoji apie kūrinį mėnesių mėnesius, o jam užrašyti pakanka ir dešimties dienų. Todėl nuolatinio vidinio streso kompozitoriaus darbe pakanka. Pradėjęs kūrinį paprastai įsitikini, kad kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių”, – neslepia J.Janulytė.