Pagal Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacijos (toliau – LVLKA) atliktą tyrimą net iki 400 000 vartotojų prarastų galimybę skolintis trumpam terminui, jei būtų nustatyti per dideli vartojimo kredito kainos ribojimai.
Asociacijos skaičiavimais, jei būtų nustatytos 36% bendros vartojimo kredito kainos metinės normos „lubos“, vartotojas negalėtų gauti mažesnio kaip 2000 Lt kredito trumpesniam kaip 24 mėnesių terminui, nes kredito kaina nepadengtų kredito išdavimo savikainos ir išduoti tokių kreditų tiesiog neapsimokėtų.
Jei bendros vartojimo kredito kainos metinė norma siektų 50%, vartotojas prarastų galimybę skolintis iki 1000 Lt 12 mėnesių terminui, nes net kai kurie bankai 1000 Lt 12 mėnesių terminui skolina už daugiau kaip 58% bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą.
Atitinkamai, Asociacijos skaičiavimu, nustačius 100% bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – vartotojai prarastų galimybę skolintis 1000 Lt trumpesniam kaip 4 mėnesių terminui.

Remiantis Lietuvos banko skelbiamais vartojimo kredito rinkos statistikos duomenimis, priklausomai nuo nustatyto kainos ribojimų dydžio, galimybę skolintis trumpam terminui turėtų prarasti nuo 200 iki 400 tūkstančių vartotojų.
Pasak LVLKA direktoriaus Viktoro Milkevičiaus, akivaizdu, kad keli šimtai tūkstančių vartotojų, kuriems vartojimo kreditai iki 2000 litų trumpam terminui taps neprieinami, bus priversti skolintis didesnes nei 2000 litų sumas ilgesniam terminui arba skolinsis trumpesniam terminui šešėlyje iš nelegalių kredito davėjų. Yra nemažai užsienio pavyzdžių, kai nustačius per didelius kainos ribojimus, mažų trumpalaikių kreditų rinka tampa šešėline. Tokios kainos reguliavimo pasekmės buvo ryškiausios Japonijoje, kur po įvestų kainos ribojimų susiformavo Jakudzos valdoma juodoji skolinimo rinka. Šešėlinio sektoriaus mastą atspindi tai, jog per pastaruosius penkerius metus buvo įvykdyta daugiau kaip vienas milijonas areštų dėl naujausių kredito rinkos įstatymų pažeidimo.

„Jei nenorime, kad Japonijos pavyzdys pasikartotų Lietuvoje, įstatymo leidėjas privalo apskritai atsisakyti ribojimų konkurencingoje rinkoje arba rasti tinkamą būdą tai padaryti, – sako V. Milkevičius. – 2009 m. Europos Komisijos pavedimu atlikto tyrimo autoriai priėjo lygiai tokios pačios išvados, jog yra mažai tikėtina, jog palūkanų normos ribojimai gali turėti tiesioginės įtakos „prasiskolinimo“ lygiui, o jeigu visgi nepaisant išsakytų trūkumų ir abejonių būtų nuspręsta, kad reikia reguliuoti vartojimo kredito kainą, toks reguliavimas turi būti modernus ir atitinkantis rinkos sąlygas. O tai reiškia, kad vartojimo kredito kainos ribojimo diferencijavimas pagal terminą ir sumą yra daugiau žadantis nei vieningo metodo taikymas visiems vartojimo kredito produktams.“
Todėl LVLKA nuomone, dabar LRS Biudžeto ir finansų komitetui pateikti vartojimo kredito kainos ribojimo pasiūlymai yra ydingi, nes pirmiausia būtina kainos ribojimus diferencijuoti pagal kredito dydį ir terminą. Antra, kiekvienam išskirtam segmentui reikia nustatyti tokią kainą, kad vartotojams būtų užtikrintas kelias skolintis pagal jų poreikius, įskaitant ir mažas sumas trumpiems terminams.