Į “Veido” klausimus atsako žurnalistas Edmundas Jakilaitis

VEIDAS: Kiekvieną vakarą jūsų laidoje – nauja tema, o gyvenimas jas siūlo labai skirtingas. Ar niekada nesinorėjo specializuotis konkrečioje srityje, kurią pats išmanytumėte tobulai?
E.J.: Dirbdamas žurnalistu, niekada netapsi jokios kitos srities specialistu, nes tai nebus tavo tiesioginis amatas. Netgi giliausiai pasirinktą sritį išmanantis žurnalistas lieka geriausiai toje srityje pasirengusiu diletantu – skiriasi tik diletantizmo lygmuo. Todėl vienintelė sritis, kurią tikrai išmanau, yra televizijos žurnalistika. Kiekvienai konkrečiai laidai tenka kauptis iš naujo, rinkti medžiagą po kruopelytę. Gal tik politinėms temoms, kaip sakoma, privalai kauptis visą gyvenimą, todėl man jos – pačios lengviausios, tokioms laidoms ruoštis ypatingai nereikia. Priešingai nei tomis dienomis, kai laukia pokalbiai apie ekonomiką, finansus arba sportą.
VEIDAS: Ar nesusidaro įspūdis, kad politika Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau virsta nepažinia tikrove?
E.J.: Žinoma. Daugeliui politikų būdingas keistas įsivaizdavimas, kad gyvenimas yra toks, koks apibrėžtas įstatymuose, ir kinta adekvačiai jų priimamiems nutarimams. Tačiau realybė nuo to, kas parašyta įstatymuose, skiriasi netgi labai dramatiškai. Paprastai tie, kurie ilgiausiai pratūno Seime, ir būna labiausiai atitrūkę nuo realybės. Antra vertus, tokie žmonės labiausiai priartėja prie profesionalaus politiko standarto. O žurnalistui bendrauti su politikais gana paprasta, jeigu nesitiki iš jų sudėtingų schemų ir neieškai idėjų ten, kur teslypi interesai ir pinigai. Pamenu, jau prieš dešimtį metų profesorius Raimundas Lopata teigė, kad Lietuvos politikoje nebeliko politikos. Galiu paliudyti, kad per pastarąjį dešimtmetį jos ir nebeatsirado. Mūsų politika – tai viso labo keliolikos žmonių ambicijos, keliasdešimties žmonių interesai ir vos keleto žmonių nykstantis idealizmas.
VEIDAS: Kaip per dvi dešimtis laidos minučių atskleisti, kas yra kas?
E.J.: Man interviu nėra konkretaus rezultato siekimas. Greičiau – galimybė sukurti tam tikras sąlygas, kad pašnekovas jomis atsiskleistų pats. Turiu savo pamėgtas technikas, tarkim, pokalbio metu periodiškai grįžtu prie to paties klausimo keletą ar net keliolika kartų. Vis dėlto svarbiausia man laidoje – ne konkreti informacija, o tai, kaip žmogus elgiasi jam pasiūlytoje situacijoje. Dvidešimties minučių gryno pokalbio laiko tiesioginiame eteryje jau pakanka, kad spėtum žmogų ir paspausti, ir „atleisti“, ir su juo pajuokauti. Kai kurie pašnekovai tik spaudžiami į kampą atsiskleidžia, kiti – priešingai: tuos verčiau pagirti ir taip timptelėti už liežuvio. Neseniai vieną jauną politiką užspeičiau jau labai labai smarkiai, tikėdamasis, kad „subyrės į gabalus“, bet nesubyrėjo, puikiai atsilaikė ir tuo mane nustebino. O vienas politiku tapęs psichologas ištisą dieną profesionaliai rengėsi būsimai dvikovai, bet išėjo – ir subyrėjo… Prieš kameras nesuvaidinsi, ruoškis nesiruošęs. Beje, kamerų savo pašnekovams visada patariu „nematyti“, nes su jais studijoje kalbuosi tiktai aš.
VEIDAS: Žiūrovai, prisižiūrėję vakarietiškų filmų, neretai įsivaizduoja, kad už kiekvieno ekrane regimo žurnalisto stovi nematomų pagalbininkų komanda, kuri renka ir teikia reikalingą informaciją, sukviečia ir parengia pašnekovus, o jums užtenka pabūti laidos veidu…
E.J.: Gal ir įsivaizduoja, bet taip nėra. Mėgstu laidos gamybos procesą „čiupinėti“ nuo pradžios iki galo. Turiu savo įmonę, kuri rengia įvairias laidas, joje yra keletas žurnalisčių, su kuriomis galiu pasitarti arba, tarkim, iš kažkur grįždamas paprašyti, kad internete surastų man reikalingus įstatymus ir nereiktų pačiam gaišti laiko jų paieškai. Nes stengiuosi skaityti tik originalius šaltinius ir nesivadovauti naujienų agentūrų pranešimais, gromuliuojančiais antros ar trečios eilės nuomones. Jei ko nesuprantu – yra penkiolika–dvidešimt žmonių, kuriems galiu paskambinti ir pasikonsultuoti. Jų telefonų numerių netgi neturiu įsivedęs – kiekvienąkart renku skaičius, nes juos puikiai atsimenu. Tokių žmonių, kurių numerius moku mintinai, iš viso yra apie du šimtus. Dar iki dviejų tūkstančių reikalingų numerių slypi telefono atmintyje.