Vasario 1-ąją, eidamas 92-uosius, mirė lietuvių pianistas, dirigentas ir pedagogas Rimas Geniušas. Jo gyvenimo kelias 1920 m. prasidėjo Petrograde, kur tuo metu dirbo ir mokėsi tėvai.

Sugrįžus į Lietuvą, dar mažam berniukui buvo atgabentas pianinas, tačiau prisėsti prie jo vaikas išdrįso tik po kelerių metų. Ir „prilipo“ – ilgam.
1932 m. pradėjo fortepijono studijas Kauno konservatorijoje, tačiau vis labiau traukė kitas – dirigento kelias. 1948 m. baigė pirmąjį Mykolo Bukšos surinktą būsimų dirigentų kursą. Vėliau važinėdavo tobulinti įgūdžių pas Sankt Peterburgo profesorius. Savo pirmąjį spektaklį – G.Rossini „Sevilijos kirpėją“ R.Geniušas Kaune dirigavo 1945 m. Nuo 1952 iki 1996 m. dirbo dirigentu Lietuvos operos ir baleto teatre, kuriame parengė daugiau nei tris dešimtis premjerų. Tarp jų buvo ir Vytauto Klovos operos „Duktė“, „Ave, vita“, „Pilėnai“, Vytauto Laurušo „Paklydę paukščiai“, Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Taip pat – visi to laikmečio G.Verdi „Traviatos“ pastatymai, kuriais teatras tradiciškai palydėdavo senuosius metus.
Tačiau abu Geniušų sūnūs – pianistas Petras ir dirigentas Julius – muzikanto gyslelę paveldėjo ne tik iš tėvo, bet ir iš mamos: Irena Geniušienė jaunystėje taip pat studijavo konservatorijoje, tik vėliau pasirinko grafikos meną. Todėl Geniušų butas sostinės M.K.Čiurlionio gatvėje visuomet buvo kupinas muzikos ir paveikslų. Čia paprastai apsistodavo ir R.Geniušo anūkas Lukas, kai iš Maskvos atvykdavo koncertuoti į Vilnių.
„Vaikų negalima auklėt žodžiais: daryk taip, nedaryk anaip, šitaip gražu, anaip – negražu. Tie vaikai dėmesio nekreipia, būtinai atvirkščiai padarys. O gestą, žvilgsnį, ypač tavo paties elgesį, pastebės ir įsisąmonins šimteriopai“, – viename paskutiniųjų interviu tvirtina Maestro.
R.Geniušas atvėrė kelią į muziką ne tik savo vaikams. Beveik pusę amžiaus profesorius dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia ilgai vadovavo Operos katedrai. Parašė knygas „Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai“ (1973) bei „Operos solisto pratimai“ (1985).