BFL

Eidamas 87-uosius metus, liepos 23 d. mirė Nepriklausomybės Akto signataras Pranciškus Tupikas. Amžinojo poilsio velionis atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse.

P.Tupikas gimė 1929 m. Akmenės rajone, Papilės miestelyje. Baigęs Kūno kultūros institutą, iki Atgimimo pradžios dirbo mokytoju, mokyklų direktoriumi, švietimo skyrių vedėju Šiauliuose, Naujojoje Akmenėje ir Vilniuje. Į Sąjūdžio veiklą įsitraukė per Mokytojų sąjūdį. 1990-aisiais Vilniaus Karoliniškių rinkimų apygardoje buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą.

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų klubo vadovės, signatarės Birutės Valionytės teigimu, P.Tupikas buvo tikras žemaitis ir didis lietuvis, kuris jautė atsakomybę už Lietuvos nepriklausomybės kūrimą, o Kovo 11-oji jam buvo labai didelė šventė. Tačiau jis suprato, kad po šios šventės iš karto turi prasidėti juodas ir alinantis darbas.

„Kaip žmogus jis buvo labai tiesus, tiesmukas, žodžių į vatą nieko nevyniodavo, kalbėdavo labai aiškiai ir turėjo konkrečią poziciją. Jam niekada nebuvo kompromisų – taip arba ne, jeigu reikia taip, tai, vadinasi, taip ir bus. Pranciškus buvo labai geras pedagogas. Aukščiausiojoje Taryboje jis visą savo veiklą ir energiją paskyrė švietimo sistemos pertvarkai“, – prisimena B.Valionytė.

Anot jos, P.Tupiko žmona Laima Tupikienė kartu su Meile Lukšiene buvo svarbiausios tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjos. L.Tupikienei šiame darbe talkino ir jos vyras.

P.Tupikas buvo 1992-1996 m. kadencijos Seimo narys, priklausė Tėvynės sąjungos – konservatorių frakcijai, dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete.

Tapęs našliu persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, įsikūrė Vašingtone, antrą kartą vedė. Į Lietuvą sugrįžo 2010-aisiais. 2000 m. P.Tupikas buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.