Prasidėjus ekonominei krizei pasaulį sudrebino žinios apie nusižudžiusius milijardierius Kirką Stephensoną, Adolfą Mercklę ir Christopherį Fosterį, kuris dar nušovė ir savo žmoną bei dukterį. Lietuva ne išimtis: žlugęs verslas nuvedė anapus keletą žinomų verslininkų, o vieną milijonierių, pasak šaltinių, pavyko ištraukti iš kilpos. Nemažėja pranešimų apie savaip sąskaitas su gyvenimu suvedančius žmones…

"Veido" archyvas

Pagal oficialias pareigūnų versijas, turtuoliai negalėjo susitaikyti su savo kompanijų bankrotu, nors jų asmeninėse sąskaitose liko ne vienas milijonas. O ką kalbėti apie lito duonai neturinčius bedarbius?.. Kartais aukšto statuso arba darbo netekimas paveikia žmogų daug stipriau, nei gali atrodyti artimiesiems ar pažįstamiems.

Rizikos grupė – pasiturintieji?

Toli gražu ne kiekvienas netekęs darbo ar socialinio statuso puls žudytis ar žudyti. Tačiau turtingi ir įtakingi žmonės turi daugiau priemonių pasidaryti sau galą. Kita vertus, jie pasižymi bendra charakterio savybe – valdingumu. O kuo žmogus valdingesnis, tuo greičiau priima sprendimus ir sunkiau susitaiko su pralaimėjimu.

Esti ir priešingas reiškinys: dalis žmonių atsisako geresnių galimybių vien todėl, kad vėliau patirtų mažiau nemalonumų.

Tam tikros žmogaus charakterio savybės ir pasitikėjimas savimi lemia karjeros galimybes bei statusą visuomenėje. Todėl nenustebkite išgirdę, kad gana didelė dalis žmonių sąmoningai ar nesąmoningai vengia aukštesnės socialinės padėties. Jiems pakanka gaunamo užmokesčio už darbą, viršininkas atrodo pakankamai geras, o esama padėtis tenkina. Mat statusas – tai žmogaus būsena.

Statusas tarsi šleifas

Socialinis statusas lyg šleifas seka žmogų kiekviename jo žingsnyje. Mokslininkai nustatė, kad aukšto socialinio statuso žmonės net ir bendrauja kitaip. Jie rečiau šypsosi, kalbėdami mažiau linksi galvą ar juokiasi iš pašnekovo pokštų, nes nejaučia poreikio, kad kiti žmonės juos pripažintų ar vertintų geriau. Be to, aukštesnis statusas turi įtakos ne tik psichologinei, bet ir bendrajai žmogaus sveikatai.

Socialinį statusą sudaro ne tik pajamos, bet ir asmens gyvenimo būdas, puoselėjamos vertybės, visuomenės požiūris į jį.

Žmogus, turintis aukštą socialinį statusą, labiau pasitiki savimi net tada, kai daro nemažai klaidų. Tai aukšto socialinio statuso pliusai.

Kita vertus, statusas įpareigoja ir užkrauna nemenką atsakomybę. Juk toks žmogus turi būti psichologiškai pasirengęs atsidurti visuomenės akiratyje, būti stebimas, vadovauti skirtingiems žmonėms, o prireikus – priimti nemalonius sprendimus ir atsakyti už klaidas.

Kaip elgtis su statusu

Su savo įgyta padėtimi visuomenėje, kaip ir su dideliais pinigais, moka elgtis ne kiekvienas. Štai vieni, gavę daug pinigų, juos investuoja ar įsigyja reikalingų, seniai apmąstytų vertybių, kiti – išleidžia, prageria ar pralošia. Pastarieji pasuka link įvairiausių priklausomybių, o pirmieji kuria šeimos ir visuomenės gerovę. Aukštas statusas įpareigoja būti pavyzdžiu – o tai yra sunku.

Žmogus auksiniame narvelyje

Tik nepriekaištingas žmogus nepaiso savo visuomeninės padėties, uždarbio, gyvenimo būdo ir geba vienodai bendrauti su įvairių sluoksnių ir pažiūrų žmonėmis. Tačiau kai kurie žmonės pernelyg atsitveria nuo pasaulio ir bendrauja tik su savo socialinio sluoksnio žmonėmis.

Atsitvėrimo procesas prasideda tarsi nesąmoningai: važinėjant automobiliu, o ne viešuoju transportu, apsigyvenant tik tam tikruose rajonuose. Ilgainiui socialinis atsiskyrimas didėja – lankomasi tik tam tikruose renginiuose, bendraujama tik su reikalingais žmonėmis, einama tik į ypatingas pasilinksminimo vietas. Taip nejučia prakutęs žmogus užsidaro tarsi socialiniame gete, o kai jame tampa nebemiela, jau būna per vėlu išeiti…

Užsidarę savame pasaulyje žmonės yra pažeidžiamesni.

Netekę aukšto posto ar žlugus nuosavam verslui, jie praranda ne tik pinigus, bet ir draugus, pašnekovus – juk nelieka bendrų interesų. Galiausiai šie žmonės izoliuojasi, nes buvusiai aplinkai, atitinkamo rato žmonėms jų jau nebereikia, o su žemesniu socialiniu sluoksniu bendrauti nesinori arba nebesugebama.

Trauma netekus statuso

Ypač aukšto statuso žmonėms jo netektis gali virsti tragedija. Tokiems asmenims daug skaudesnis yra ne pinigų, materialinių vertybių praradimas, bet visuomeninės padėties pasikeitimas. Žinoma, jei statusas liktų tas pats, o banko sąskaita ištuštėtų – diskomfortas taip pat pasijustų. Tačiau statusas ir pinigai dažniausiai juk žengia koja kojon.

Kas kreipiasi į psichologą?

Kai žemė ima slysti iš po kojų, į psichologus pagalbos išdrįsta kreiptis ne visi. Ir nors keista, dažniausiai kreipiasi ne stambieji, o smulkieji verslininkai, nes jie pervargsta savo įmonėse taupydami ir dirbdami kelių žmonių darbus. Psichologinių konsultacijų naudą suvokia ir tarnautojai, mokytojai, medikai.

Tuo tarpu “stambios žuvys” psichologines problemas stengiasi išspręsti patys. Jie nelinkę pasakoti nei apie atleidimą iš gerai mokamo darbo, nei apie bankrotą – juk visa tai jie priima kaip asmeninį pralaimėjimą. Vadovai ar verslininkai dažniausiai esti valdingos asmenybės, todėl jiems sunku susitaikyti su mintimi, kad nebekontroliuoja padėties. Jie tūžta dėl atleidimo arba priima bankrotą kaip pasaulio pabaigą.

Kliaujasi savimi ir “gydosi” alkoholiu

Retas sugeba tiesiai šviesiai įvardyti jį kamuojančių jausmų priežastį – padėties visuomenėje netekimą. Dažniau skundžiamasi, kad kamuoja nemiga, nežinojimas, ką daryti, kaip išspręsti bėdą, kad atsirado tuštuma. O tuštumą dažnas bando užpildyti svaigalais.

! Alkoholis – tiek stiprių, tiek silpnų vyrų bei moterų dažnai pasitaikanti savigydos priemonė. O juk jei krizė užklupo pasiturintį žmogų, pasaulio pabaiga jam iš tiesų negresia. Ir santaupų, regis, dar yra, ir parduodamo turto pakanka, bet… žemė iš po kojų jau išslydusi! Imama panikuoti, tačiau tai daroma tyliai, slepiantis. Panikuojama savyje, o nemiga per kelias savaites perauga į nesibaigiantį nerimą. Tuomet griebiamasi alkoholio, kad šis bent kuriam laikui jį apmalšintų…

Laiku nesikreipiant pagalbos gali atsirasti ir neurozės simptomų. Nes mintis užvaldžiusį ir vidų graužiantį nerimą per kelias savaites pakeičia neviltis ir depresija. O kai žmogus jaučiasi niekam nereikalingas, jis ima pykti ant viso pasaulio, kad jam taip nutiko, ir pyktis kartais išvirsta į agresiją prieš save ar savo artimuosius.

Pasiruoškite teigiamiems pokyčiams

Susidariusios nepalankios sąlygos – krizė, darbo netekimas, pajamų sumažėjimas – gali tapti ir teigiamu ateities impulsu.

Ypač jei jau senokai gvildenate mintis apie kitokią veiklą ar nuosavą verslą, bet bijojote leistis į avantiūrą. Prisiminkite tuos, apie kuriuos kalbėjome pradžioje: kai kurie gali, bet bijo pagerinti savo socialinį statusą, todėl juos tenkina ir vidutinis ar nedidelis atlyginimas, ir prastas viršininkas. Tačiau krizė gali tapti puikiu postūmiu naujiems iššūkiams priimti!

Išsikalbėkite

• Pirmąją psichologinę pagalbą greičiausiai ir geriausiai gali suteikti artimas žmogus – žmona, vyras, tėvai ar net užaugę vaikai. Svarbiausia neslėpti savo bėdų, kalbėtis. Tiesa, klausančioji pusė visų pirma turėtų išklausyti bei užjausti ir tik po to siūlyti savo patarimus.

• Svarbiausia, kad žmogus nesijaustų vienišas. Kalbėdamas apie savo problemas ir užplūdusius jausmus jis tarsi nusimes pečius slegiantį blogų emocijų bagažą. Prisipažinęs kitiems ir sau pačiam, kad jam nesiseka, jis gali išvengti nemažų psichologinių problemų. O klausantysis turėtų padrąsinti ir nuraminti, tikinti, kad blogi laikotarpiai nesitęsia amžinai ir po kurio laiko viskas vėl grįš į įprastas vėžes.

• Darbo ar įmonės netekęs žmogus neturėtų užsisėdėti namie. Jį reikia nuolat skatinti ir drąsinti intensyviau ieškotis darbo ar imtis naujų veiklų. Darbas su savimi – kasdienis optimizmo ugdymas – turėtų tapti įpročiu. Taip pat nereikia numoti ranka ir į laikinus darbus: jie ne tik papildys šeimos biudžetą, bet ir leis neprarasti pasitikėjimo savimi.

• Visada verta ieškoti privalumų. Net jei netekus darbo ateina pasiūlymas užimti tik žemesnes pareigas – nesisielokite ir žvelkite pozityviai. Gal naujoji įmonė didesnė, veikla įdomesnė, o gal būsite naudingesnis visuomenei.