"Veido" archyvas

Ne visi gamintojai drįsta rašyti, kiek procentų mėsos yra jų mėsos gaminiuose

Pirkdami maistą esame priversti valgyti tai, ką mums tiekia gamintojai ir perša pardavėjai, – į apgaulės spąstus patenka net ir besirūpinantieji sveika mityba.

Kad traškučiai ar saldainiai nėra visavertis maisto produktas – niekas neabejoja. Mamos ir tėčiai gal ir nesukontroliuoja, kiek kišenpinigių tokiems skanėstams išleidžia jų vaikai, tačiau patys tikrai nepatieks jų per pietus ar vakarienę. Tik čia išryškėja vienas paradoksas: pasirodo, jų siūlomos alternatyvos neretai būna nedaug vertingesnės.

Kai trūksta laiko gilintis į maisto produktų gamybos subtilumus, skaityti pačiu smulkiausiu šriftu pateiktą gaminio sudėtį arba nėra galimybių ieškoti “savo” ūkininko, tenka pasikliauti nuovoka, kurią neišvengiamai iškraipo rinkodaros triukai ir reklamos įtaiga. Deja, specialus pasirengimas tokiai paprastai kasdienei veiklai, kaip produktų pirkimas, jau tampa būtinybe.

Šalyse, kuriose maisto įstatymai gerokai griežtesni, o vartotojų teisių gynėjų žodis kur kas svaresnis nei pas mus, tokie vartotojų mokymai vyksta jau senokai. Juk maisto produktų gamyba, prekyba bei mūsų psichikos ir emocijų reakcija į tuos produktus – didžiulė sfera, turinti savų dėsnių, niuansų ir tendencijų. Tarkime, žalias kompiuterio vartotojas, temokantis naudotis dviem programomis, irgi nė nenutuokia, kas tyko didžiuliame virtualiame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad virtualaus pasaulio erdves dar galime ignoruoti, o su materialaus – produktų pasaulio įvairove neišvengiamai susiduriame kasdien, ji lemia ir mūsų sveikatą bei savijautą.

Paveikslėlių magija

Civilizacijos bei masinės gamybos valia apie produktus jau seniai sprendžiame iš etiketės ar pakuotės. O mūsų smegenys linkusios reaguoti į prasminį – labai konkrečios reikšmės žodį arba šalia jo pateiktą atvaizdą. Tad perskaitę “bulvių traškučiai” siejame juos su bulvėmis, o ne su krakmolu ar riebalais. Arba “šokoladinių ryžių” sausų pusryčių pakuotėje toli gražu neasiejame su, tiesa, ryžių, bet miltais (32 proc.), kurie dar gerokai praskiesti kvietiniais, pridėjus kelių rūšių cukraus. Daug žadančiu žodžiu “šokoladas” vadinamą saldumyną tesudaro 5 proc. kakavos miltelių ir… 0,5 proc. šokolado drožlių. Tai kompensuojant pridedama vitaminų mišinio. Štai ir geras pretekstas prie lentynos segti etiketes “sveikas” ar “su vitaminais”.

Jei gaminyje tikrų braškių ar citrinų nėra, jis vadinamas “braškių (ar citrinų) skonio”. Bet ant pakuotės vis tiek pamatysite uogą ar vaisių, o smegenys tikrai sureaguos į tą reikšminį žodį. Kaip, beje, ir į “žalumynus”, “kumpį” ar pan., esą įeinančius į įvairių pikantiškų tepamųjų produktų sudėtį.

Pamatę žodžius “tunas” ir “itališki prieskoniai” toli gražu nepagalvojame, kad to tuno stiklainėlyje nėra nė trečdalio, užtat yra kukurūzų bei įvairių dervų. Nebelikus tiesioginio santykio su tikrais, natūraliais valgomaisiais produktais ir matant juos tik parduotuvės lentynoje, vadovautis emocijomis ir asociacijomis gali tapti beveik pragaištinga – šios grįstos dar senaisiais vaizdiniais. Laimei, naujoviški produktai kontroliuojami, tad žalos sveikatai jie nepadarys. Bet ir naudos, kurios norėtume tikėtis, neduos. Nebent pasitelktume karštą tikėjimą – etiketėmis, epitetais ir pan.

Stingant tokio tikėjimo tamsią duoną su grūdais sunkiai įsivaizduotume kaip iškeptą iš… kvietinių miltų su margarinu. Suprantama, kad ją tenka dirbtinai tamsinti. Beje, ruginių dribsnių ir grūdų joje – 7,1 proc. Remiantis sąmokslo teorija reikia manyti, kad buvo priežastis dribsnius ir grūdus suberti į vieną piltuvėlį. Jei ne asociacija su tikra juoda duona, ne vienas pirkėjas tokio produkto nepastebėtų – juolab kai duonų dabar tokia gausybė. Bet ar daugybė skirtingų pavidalų bei pavadinimų slepia kitokį turinį?

Forma slepia turinį

Žodžiui “sūris” mūsų smegenys irgi išsyk suteikia labai konkretų vaizdinį. Mitybos klausimais labiau išprusęs vartotojas šį produktą dar susies su pienu. Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų, produktų iš pieno kilmės baltymų, augalinių riebalų, gaminamų nesilaikant įprastinės sūrių gamybos technologijos, tačiau savo forma, konsistencija ir savybėmis panašių į sūrius, pavadinime žodžio “sūris” neturėtų būti. Tokius produktus reikia vadinti baltyminiais gaminiais. Deja, prekybos tinklai fasuodami gaminius neretai neskiria tokių kategorijų ir baltyminį gaminį vadina sūrio produktu arba sūrio gaminiu. Be to, pieno perdirbimo įmonėms, turinčioms pagamintų etikečių, nevisiškai atitinkančių naujus reikalavimus, leista jas naudoti iki šių metų pabaigos. Belieka tik prisiminti, kad intuityviai sprendžiant apie produkto vertę bei kainą tas vienas prasminis žodis turi nemenką galią.

Kita vertus, žodis “sūris” tampa jauku ir ant pusgaminių – picų, kitokių kepinių ar kepsnelių pakuotės. Mat maisto technologijos šiandien leidžia greit ir pigiai pagaminti aukštą temperatūrą atlaikančio “sūrio” – jo nereikia nei raugti, nei brandinti. Toks pakaitalas sveikatos gal ir nežaloja, bet tikrai nėra visavertis indėlis į mitybą. Suprantama, kad gamintojai to viešai nereklamuoja ir padirbtus ar “patobulintus” gaminius nebūtinai mini reprezentaciniuose produktų kataloguose.

Pagerinti galima ir mėsą. Ne visi gamintojai drįsta rašyti, kiek procentų mėsos yra jų mėsos gaminiuose. Be to, ir mėsa mėsai nelygu – tai, kas atrodo kaip kumpis ar bent taip vadinama, nebūtinai nuo tikro kumpio atpjauta. Šiais paprasto enzimų pritaikymo laikais gražų gaminį visai nesunku suklijuoti iš menkaverčių atraižų – kad ir stebuklingais transglutaminazės milteliais. O kad norėdami kasdien parduotuvėse matyti didelę mėsos gaminių įvairovę brangiai mokame už juose užkonservuotą vandenį – irgi ne paslaptis.

Ne vienoje maitinimo įstaigoje dar siūloma mišrainės su krabais. Gal pigesnėje užeigoje tais krabais ir nelabai patikime, bet su jūra ir žuvimi mišrainės komponentą tikrai asocijuojame. Juolab kad ir parduotuvėse krabų lazdelės guli šalia žuvies produktų. Tikrai ne dėl dizainerio užgaidos žodis “surimis”, kuris ir yra pagrindinė produkto sudedamoji dalis, ant pakuotės rašomas mažesniu šriftu. Toje žuvies baltymų masėje mikroelementų ar “omegų”, dėl kurių vertinamos žuvys bei jūrų gėrybės, geriausiu atveju tėra tik pėdsakai. Užtat prie surimio pridedama vandens, krakmolo, sojų baltymų, aromato suteikiančių medžiagų, prieskonių ir rišamosios medžiagos. Reikia manyti, kad surimis gaminamas iš tokių žuvų, kurių filė vargu ar turėtų prekinę išvaizdą.

Paslėptas cukrus

Kad saldumynai nėra visavertis maistas, o nuolatinis didesnis jų kiekis trikdo medžiagų apykaitą – įrodinėti nereikia. Tačiau apie tai, kad nemenką kiekį cukraus (ar saldiklių) gauname net ir vengdami saldumynų, žino toli graži ne visi. Minėtoms surimio lazdelėms gaminti naudojamas sorbitolis irgi gaunamas iš gliukozės. O indelyje vaisinio jogurto yra 15 g cukraus – santykinis cukraus kiekis prilygsta kokakolai ar vaisvandeniams.

Cukrus dažniausiai sudaro apie ketvirtadalį sausų pusryčių, dar vadinamų javainiais ar dribsniais. Javus esame linkę sieti su grūdais, nors dauguma minėtų produktų smarkiai nutolę nuo tikrų grūdų – tai tik saldinti miltai. O tuose, kuriuos gamintojai reklamuoja kaip prie sveikos gyvensenos prisidedančius, padedančius išlaikyti tobulą figūrą, vadindami lengvu subalansuotu maistu, cukrus sudaro netgi trečdalį masės. Tariamai sveiki, “sportiniais” ar kitokiais energingais pavadinimais pakrikštyti pusryčiai yra tiesiog saldumynas.

Guostis galima bent tuo, kad gamintojai įpareigoti gaminio sudedamąsias dalis vardyti pagal jų dalį visoje gaminio masėje.

Vaikiškas arba lengvas = sveikas

Atkreiptinas dėmesys, kad ir itin teigiamas asociacijas keliančiais pavadinimais pavadintuose produktuose, tarkime, “vaikiškas”, “vaikų”, “vaikams”, irgi gausu ir cukraus, ir riebalų. Tad reklamos svertas čia labai reikalingas. Antai vaikiški pieniški batonėliai ar panašūs užkandžiai žada papildomą porciją pieno ir daug reikalingo kalcio. Kalcio juose tikrai yra. Tiek, kad suvalgęs 12–14 batonėlių vaikas netgi gautų visą per dieną reikalingą šios medžiagos kiekį. Tiesa, kartu dar gautų ir 48 gabalėlius cukraus, pusę pakelio sviesto, kvapiklių ir kitokių maisto priedų.

Atkakli, daugybę kartų įvairiais kanalais akis, ausis ir smegenis pasiekianti reklama išties giliai įsismelkia, net jei ją ignoruojame.

Mokslas pateikia vis naujų žinių, prie kurių jau įsišakniję stereotipai nespėja taip greitai prisitaikyti. Riebalai ilgai buvo didysis mitybos baubas – šį įvaizdį tuojau pasitelkė vadinamųjų lengvų produktų gamintojai. Kad tuose “lengvuose” produktuose dažniausiai daugiau cukraus nei įprastuose – beveik taisyklė, kurią atrasti tenka pačiam vartotojui. O didis lūkestis sumažinti gaunamų kalorijų kiekį nelabai leidžia smegenims priimti kitą informaciją apie produktą. Štai plakamosios grietinėlės pakaitale net (?) 11 proc. mažiau riebalų nei įprastinėje. Bet užtat jame gausu maisto priedų, kvapikliai neįvardyti, be to, didelė dalis sočiųjų riebalų rūgščių, kurias net gamintojas vadina “blogomis”. Ir dar viena reikšminga detalė – dirbtinis produktas gerokai brangesnis už natūralią grietinėlę. Žinoma, pirkėjo valia tikėti, kad didesnė kaina garantuoja tikresnę kokybę.

Beje, reklamos “be jokių E”, “pagaminta be maisto priedų” irgi nebūtinai yra šventa tiesa. Jei skonį ar kvapą stiprinanti medžiaga yra ne gryna, o įeina į junginį, pvz., mielių ekstraktą, paprastai E numeriu ji neženklinama.