J.K.Rowling pavardę žino tikriausiai visi, nes ji parašė “Harį Poterį”. Knyga “Netikėta vakansija” – pirmoji šios autorės knyga, skirta suaugusiesiems. „Ši knyga kupina gyvenimo išminties…“ – vertina “Washington Post”. Knyga ką tik išversta ir į lietuvių kalbą, tad “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Širlė, virtuvėje maišydama padažą ir klausydamasi, nervinosi kaip visada, kai Morina vadovaudavo pokalbiui; bent jau taip Širlė aiškinosi pati sau. Nutarusi negrįžti į kambarį, kol Morina nebaigs, Širlė pasuko į kabinetą patikrinti, ar kas nors neatsiprašo, kad negalės dalyvauti kitame apylinkės tarybos susirinkime; būdama tarybos sekretorė ji jau planavo darbotvarkę.
– Hovardai, Mailsai, ateikit, tik pažiūrėkit!
Širlės balsas skambėjo nebe tyliai ir muzikaliai, o šaižiai.
Hovardas iškrypavo iš svetainės, jam įkandin nusekė Mailsas, vis dar su tuo pačiu kostiumu, kurį dieną vilkėjo darbe. Morina it pėdsekys šuo paraudusias akis nuleistais kampučiais ir storai dažytomis blakstienomis įsmeigė į tuščią tarpdurį; jos geismas sužinoti, ką pamatė Širlė, buvo tiesiog apčiuopiamas. Morinos pirštai – išsišovę krumpliai buvo aptraukti peršviečiama, dėmėta lyg leopardo oda – čiupinėjo kryželį ir vestuvinį žiedą ant grandinėlės. Dėl gilių raukšlių nuo lūpų kampučių iki smakro Morina Samantai priminė pilvakalbio lėlę.
„Ko čia amžinai trainiojiesi? – Samanta mintyse garsiai paklausė vyresnės moters. – Ar negana, kad virš galvos nuolat kybo Hovardas su Širle?“
Samantą apėmė pasibjaurėjimas, vos ne pykino. Ji panoro sugriebti įkaitusį kambarį ir maigyti jį, kol mėlynas porcelianas, dujinis židinys ir Mailso nuotraukos auksiniuose rėmuose virs dantytomis lūženomis; paskui ji, kaip koks dangiškas rutulio stūmikas, šias duženas su suvytusia, išsidažiusia, viduje įstrigusia klykiančia Morina sviestų į saulę. Jos vaizduotėje sumaigytas fotelis su pasmerkta sene nulėktų per dangus ir nertų į neaprėpiamą vandenyną, o Samanta liktų viena begalinėje visatos tyloje.
Popietė praėjo siaubingai. Pokalbis su buhalteriu ją išgąsdino; ji vos beprisiminė, kaip parvažiavo į Džarvilį. Mielai būtų išliejusi Mailsui širdį, bet šis, koridoriuje numetęs lagaminėlį ir nusitraukęs kaklaraištį, sušuko:
– Dar neruoši vakarienės?
Jis demonstratyviai pašniukštinėjo orą, tada atsakė pats sau:
– Ne, neruoši. Na ir gerai, nes mama su tėčiu mus pakvietė į svečius. – Jai nespėjus paprieštarauti, greitai pridūrė: – Tai nesusiję su taryba. Norime pasitarti dėl tėčio gimtadienio – šešiasdešimt penkeri.
Pyktį pakeitė bemaž palengvėjimas; jis nustelbė nerimą, baimę. Samanta, jausdamasi išnaudojama, nusekė paskui Mailsą į automobilį. Kai pagaliau Žaliajame Žiede jis pasiteiravo: „Kaip praėjo diena?“, ji atsakė: „Žiauriai nuostabiai.“
– Įdomu, kas ten dedasi? – Morina nutraukė tylą svetainėje.
Samanta gūžtelėjo. Širlei įprasta suburti aplink save vyrus, o moteris palikti nežinioje. Samanta neketino rodyti susidomėjimo ir suteikti anytai pasitenkinimo.