Vasario 1-ąją suėjo dešimtmetis, kai Lietuva iš esmės tapo neformalia euro zonos nare, savo valiutą litą susiedama su mėnesiu anksčiau įvestu tikru, apčiuopiamu, kasdieniams atsiskaitymams naudojamu euru.

Šiuo metu euro zoną kamuoja skolų krizė, euro kursas JAV dolerio atžvilgiu smunka, Didžioji Britanija trenkė euro zonos durimis, atvirai pareikšdama, kad netiki šios bendros Europos Sąjungos valiutos ateitimi. Įtakingasis britų savaitraštis „The Economist“ savo tinklalapyje rengia skaitytojų balsavimą: ar išgyvens euras 2012-uosius? Kol kas lygiai du trečdaliai atsakiusiųjų tvirtina: taip, išgyvens.

Litas baudžia netikinčius

Ką euro zonos krizė reiškia Lietuvai, prieš dešimtmetį persiejusiai savo valiutą nuo populiariojo JAV dolerio prie tik ką įvesto euro? Gal jau atėjo laikas bėgti atgal nuo „eurolito“ prie amerikietiškos valiutos, kurios kursas pastaraisiais mėnesiais pagaliau ėmė pastebimai augti – pirmą kartą per dešimtmetį? Bet visa beveik 20 metų trunkanti lito istorija liudija: daugiausiai laimėdavo tie, kurie, neklausydami kalbų apie „tuoj tuoj“ nuvertėsiantį litą, laikydavosi nacionalinės valiutos, nebandydami sužaisti įsivaizduojamu kursų skirtumu.
Beveik du lito dešimtmečiai – tai vienas ištisas paradoksas: nepaisydami nuolatinių Lietuvos banko patikinimų, kad litų emisija yra visiškai dengta auksu ir kitais aktyvais, nepaisydami praktinės patirties, kad Lietuvos nacionalinė valiuta tvirta ir per visą laiką nė karto nenuvertėjo, tautiečiai niekaip nesugeba tuo iki galo patikėti, tad pasirodžius pirmiesiems ekonominės krizės ženklams pradeda kuždėtis apie artėjančią devalvaciją.
Kuždesiai, kuriuos kartkartėmis savo kvailais pasisakymais pagyvina neatsakingi politikai, netrunka virsti viešais žurnalistų klausimais ir svarstymais, kada Vyriausybė devalvuos litą. Savo ruožtu šie pasvarstymai virsta bėgimu nuo lito link kitų valiutų. Pavyzdžiui, prasidėjus krizei, 2008 m. rudenį, ėmė didėti indėliai eurais: naujai pasirašytų indėlių sutarčių eurais lapkritį buvo puspenkto karto daugiau negu 2007-ųjų lapkritį. Kartais bėgimas nuo lito netgi būna paniškas, kaip 2009-ųjų kovą.
Tuomet, tvyrant visuotinei nežinomybei dėl kilusios pasaulinės finansų krizės, Seimo Ekonomikos komiteto primininkas Kęstutis Glaveckas leido sau viešai pasamprotauti: „Jeigu euras būtų įvedamas esant jo ir lito santykiui 3,45, būtų nieko, bet tokio santykio niekas neduos. Europos centrinis bankas gali nustatyti 3,7 ar 3,8 lito (už 1 eurą).“ Žurnalistams nedelsiant išplatinus šiuos žodžius su atitinkamais komentarais, žmonės puolė pirkti eurų, kurių kai kurie bankai trumpam netgi buvo pritrūkę. Žinia, po kurio laiko ažiotažas nurimo ir viskas baigėsi tuo, kad panikieriai prarado skirtumą tarp euro ir lito pirkimo bei pardavimo kursų. Galima sakyti, litas vėl apdovanojo juo tikinčius, kurie už terminuotą indėlį litais 2009-aisiais gaudavo net 9 proc. palūkanų, ir nubaudė juo netikinčius. Nebe pirmą kartą.

Susieti – geriausias sprendimas

Verta prisiminti, kad nuo pat pirmosios lito įvedimo dienos 1993-iųjų birželio 25-ąją sklido gandai apie būsimą jo nepatikimumą, kylantys tiek iš ankstesnės rublių bei „vagnorėlių“ infliacijos patirties, tiek iš bendro ekonomikos neišmanymo, tiek iš dalies piliečių netikėjimo ne tik sava valiuta, bet ir sava valstybe. Juoba praėjus vos dviem mėnesiams po lito įvedimo įvyko pirmas staigus jo kurso susvyravimas, kai, rengdamiesi popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui, spekuliantai ėmė supirkinėti litus. Kaip prisimena Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, perpardavinėtojai tikėjosi, kad įkandin popiežiaus atvyks daug maldininkų, jiems teks keistis dolerius į litus, tad dolerio kursas kris ir juos bus galima pigiai supirkinėti. Kadangi viltys nepasiteisino, litų kiekis rinkoje išaugo, ir lito kursas, prieš tai šoktelėjęs, krito.
Siekdama stabilizuoti lito kursą, o kartu ir ekonomiką, Vyriausybė nutarė įvesti vadinamąją valiutų valdybą – susieti litą su kuria nors stabilia didžiąja valiuta. Už šį sprendimą tuomet itin karštai agitavo Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva, kurios įdėmiai klausėsi premjeras Adolfas Šleževičius ir nekentė ekonomikos ministras Julius Veselka.
Valiutų valdybos idėja laimėjo, susiejimui pasirinktas JAV doleris, tuo metu pati populiariausia valiuta tiek santaupoms, tiek rinkoje. Pasak ekonomistų, vertinant iš dabarties perspektyvos, galima teigti, kad tai buvo vienas išmintingiausių ekonominės politikos sprendimų per visą Lietuvos istoriją. Žmonės, tegu ir pamažu (nekilnojamasis turtas dar kelerius metus pardavinėtas vien už dolerius, kaip ir automobiliai ar kitos vertingesnės prekės), ėmė tikėti lito stabilumu, ekonomika atsigavo ir sparčiai augo.
Nepaisant to, tiek per bankų krizę LDDP valdymo pabaigoje, tiek 1996–1998 m., premjeru tapus Gediminui Vagnoriui, kuriam dar per pirmąją kadenciją patiko žaisti infliacija, tad jis nuolat viešai abejojo lito susiejimo su doleriu nauda, buvo kilusios kelios pasitikėjimo nacionaline valiuta krizės, brangiai kainavusios Lietuvos bankui, turėjusiam išparduoti dalį aukso ir valiutos atsargų, superkant „panikinius“ litus.
Apskritai iki pat 2003-iųjų Lietuvoje vyravo tvirtas įsitikinimas, kad litas yra stipriai pervertintas, susiejant jį su doleriu kursu 1:4, tad devalvacija anksčiau ar vėliau neišvengiama. Tikrovėje buvo atvirkščiai. „Iš tikrųjų susiejant su JAV doleriu litas buvo nepakankamai įvertintas. Vieno dolerio perkamoji galia tuo metu buvo kaip vieno, o ne keturių litų“, – teigia R.Kuodis.

Tikėję doleriu graužiasi nagus

Bet 1999-aisiais ES įsivedė eurą, kurio kursas dolerio atžvilgiu vos per trejus metus krito 21,5 proc., lito kursui dolerio atžvilgiu išliekant stabiliam. Ekonomisto Jono Čičinsko skaičiavimu, dėl euro ir dolerio kursų skirtumo Lietuva tuomet prarado arti 0,5 proc. BVP. Ši priežastis, kaip ir politinė eurointegracijos kryptis, lėmė, kad 2002-aisiais Lietuva persiejo litą nuo dolerio prie euro santykiu 1:3,4528. „Virtuviniai ekonomistai“ tradiciškai pranašavo, kad persiejimo metu litas nuvertės, tad, nepaisant įtikinėjimų, nemaža dalis žmonių savo dolerinių santaupų nepakeitė nei į litus, nei į eurus. Ir žiauriai nukentėjo.
2003-iųjų vasarį JAV doleris kainavo vos 3,2 „eurolito“ – net 80 centų pigiau, nei vykstant persiejimui. Tuo metu, Lietuvos banko duomenimis, privataus sektoriaus indėliai užsienio valiuta sudarė 3,5 mlrd. Lt – maždaug 14 proc. mažiau nei 2002 m. vasarį (4,1 mlrd. Lt). LB duomenimis, požiūriui, esą doleris yra doleris, liko ištikimi maždaug 25 proc. indėlininkų.
Kritusio dolerio kurso priblokštus naivuolius ramino ekonomistai. „Šiandien tokių žmonių nuostoliai gana dideli, tačiau pulti į neviltį vis dėlto nereikėtų. Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą tenka pripažinti, kad Amerikos ekonomika yra kur kas dinamiškesnė ir perspektyvesnė nei Europos, – 2003-iųjų sausį kalbėjo Vilniaus banko vyriausiasis analitikas profesorius Rimantas Rudzkis. – Po kokių penkerių metų galima prognozuoti dolerio augimą.“ Priminsime, kad 2008-aisiais JAV doleris tekainavo 2,3 Lt.
Tad nors euro perspektyvos tebelieka neaiškios, 15 metų praktika rodo: pasitikintys litu laimi, statantys ant lito devalvacijos – pralaimi.