Šalies knygynuose ką tik pasirodė knyga, skirta žmonėms, mėgstantiems nenusaldintą ir kartais juodoką humorą, taip pat tiems, kurie domisi žiniasklaidos virtuve ir jos gaminamu turiniu. O “Veide” siūlome ištrauką iš šio romano.

“Visuotinis atšilimas gerai ledams“
Atsakingasis sekretorius – Hermanas Koenas

Hermanas stovi priešais kalbos redaktorių stalą, įtūžusiu žvilgsniu paeiliui svilindamas visus tris budinčius redaktorius. Jie taip ir sustingsta, nepakeldami pirštų nuo klaviatūrų.
– Ir aš dar nepateikiau kaltinimų, – niūriai prataria jis, atskleisdamas rytinį laikraštį tokia mina, lyg ten slypėtų žmogžudystės įnagis. Deja, ten slypi šis tas baisesnio: klaida. Jis pasibjaurėjęs rodo klaidą, beda į prasikaltusį žodį, lyg norėtų nuspriegti jį nuo puslapio, permesti į kokį kitą leidinį. „VKST“, – išspjauna jis. Trenkia per puslapį, purtydamas kiša jiems į akis. „VKST!“
– VKS kas?
– VKST! – pakartoja Hermanas. – VKST Biblijoje nėra. Bet kažkodėl yra čia! – Jo storas kaip dešrelė pirštas vedžioja po straipsnį trečiajame puslapyje.
Jie neigia savo kaltę. Bet Hermanas turi kur kas mažiau laiko atsiprašinėjimams nei kaltinimams.
– Jei nė vienas iš jūsų, mulkiai, nežino, ką reiškia VKST, – griaudėja jis, – tai kaip VKST atsidūrė laikraštyje?
Redaktorių stalą užgula arktinė tyla.
– Ar skaitėte Bibliją? – griežtai klausia jis. – Bent vienas iš jūsų?
Jis nužvelgia graudų kalbos redaktorių trio: lepšį Deivą Belingą, kuris per daug plepa, kad sugebėtų sukurpti padorią antraštę; Edą Ransą, žilus plaukus rišantį į uodegą, – ar reikia ką pridurti?; ir Rubę Zagą, kuri įsitikinusi, kad visi bendradarbiai prieš ją nusiteikę, ir yra teisi.
Nejau dabar auklėsi tokį bejėgį triumviratą?
– Anksčiau ar vėliau… – karkteli Hermanas, leisdamas neišsakytai grėsmei pakibti jiems virš galvų. Jis nusigręžia, kumščiuodamas orą.
– Reputacija! – šaukia jis. – Reputacija!
Jis nušlepsi į savo kabinetą, kur pilvu užkliudo knygų stirtą, – reikia būti atsargesniam, nes kabinetas mažų gabaritų, o jis yra didelių gabaritų vyriškis. Visa patalpa nuo grindų iki lubų užgriozdinta žinynais: čia rasi ir klasiką – Vebsterio mokomąjį žodyną, Bartleto įžymias citatas, Nacionalinį geografijos atlasą, Pasaulio almanachą, Faktų knygą, ir specifinių tomų – Maisto snobo žodyną, Oksfordo popiežių rodyklę, Klasikinio baleto techninį žinyną ir žodyną, Iliustruotą arklių enciklopediją, Sriubų ir troškinių enciklopediją, Kaselio lotynų kalbos žodyną, Albanų−anglų / Anglų−albanų kalbų žodyną bei Trumpą senosios islandų kalbos žodyną.
Jis pastebi lentynoje tarpą ir apieško ant žemės stūksančius dangoraižius. Suranda prapuolenį (Paukščių rodyklė, 4 tomas: Pingvinai–Zigodaktiliniai), įkiša atgal į vietą, pasitaiso diržą, prisigretina prie savo kėdės ir tarp ranktūrių įspraudžia sėdynę – dar vieną storą žinyną, grąžinamą į teisėtus namus. Prisitraukia klaviatūrą prie galingo pilvo ir maloniai žvelgdamas į ekraną pradeda spausdinti naują Biblijos įrašą:
• VKST: Niekas nežino, ką reiškia šis terminas, o mažiausiai tie, kurie jį vartoja. Formaliai jis šifruojamas kaip Visuotinis Karas Su Terorizmu. Bet kadangi kovoti su abstrakcija, mandagiai tariant, sudėtinga, šį terminą derėtų suprasti kaip rinkodarininkų marmalą. Mūsų reporteriai dievina tokio pobūdžio niekžodžius; jų atsikratyti – kalbos redaktorių darbas. Taip pat žiūrėkite: OBL, Akronimai ir Mulkiai.
Jis paspaudžia „Išsaugoti“. Šio įrašo numeris 18 238. „Biblija“ – taip jis vadina laikraščio stiliaus vadovą – kadaise buvo išspausdinta ir įrišta, o ant kiekvieno redakcijos stalo gulėjo po egzempliorių. Nūnai ji egzistuoja tiktai redakcijos serveryje, ir ne vien dėl to, kad teksto apimtis išaugo iki Lichtenšteino dydžio. Biblijos tikslas – nustatyti taisykles: informuoti, ar „pilnavertiškas“ neturėtų būti rašoma „visavertiškas“, ar gal vis dėlto „visavertis“; apibrėžti, kada privaloma vartoti „ko“, o kada „kieno“; išspręsti ginčus dėl prielinksnių, savybinių linksnių ir įvardžiuotinių formų – o prie kalbos redaktorių stalo riaušių kildavo ir dėl menkesnių kliaučių.
Į duris pasibeldžia Ketlina.
– Tai bent džiaugsmai, – pavargusiu balsu sako ji.
– Ir kokie gi džiaugsmai?
– Džiaugsmai bandant išleisti neverčiantį raudonuoti dienraštį su maždaug penkiais procentais man reikalingų išteklių.
– Ak taip, – atsiliepia jis. – Laikraščio džiaugsmai.
– O ką tu? Kieno savigarbą murkdai šiandien?
Jis pasitrina pirštus ir įbruka juos į kelnių kišenę, kuri išsipūtusi lyg nuo jūros akmenukų. Sužvejoja saują sulipusių ledinukų.
– Nudžiugsi sužinojusi, – praneša, susiberdamas saldainius į burną, – kad paruošiau naują Kodėl? numerį.
Jis kalba apie mėnesinį naujienlaiškį, į kurį surenka labiausiai jį pralinksminusius laikraščio liapsusus. Nenuostabu, kad bendradarbiai naują Kodėl? numerį pasitinka be didelio entuziazmo.
Ketlina atsidūsta.
– Bijau, kad mane šaukia pareiga, – sako jis. – O kuo galėčiau pasitarnauti tau, brangioji?
Ji dažnai užsuka patarimo. Nors jos pavaduotojas – Kreigas Menzis, tikruoju patikėtiniu išlieka Hermanas. Laikraštyje jis dirba ilgiau nei tris dešimtmečius, vienu ar kitu metu yra redaktoriavęs daugumoje skilčių (nors niekada nebuvo reporteris), o tarpuvaldžiu – 1994, 2000 ir 2004 m. – netgi buvo vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiai drebėdami prisimena jo valdymo laikus. Ir vis dėlto, kad ir kaip siautėtų, Hermanas nėra nemėgstamas. Jo sveikas mąstymas pavydėtinas, atmintis – neišsemiamas šaltinis, o jo gerumą pažįsta kiekvienas, pakankamai ilgai ištvėręs šalia.
– Ką manai apie kultūros pertvarką? – klausia Ketlina.
– Pagaliau atsikratei Klinto Ouklio.
– Ir labai savimi didžiuojuosi, – sako ji. – Beje, tavo tiesa: be reikalo buvome nurašę Artūrą Gopalą. Tačiau frilanserių fronte turime bėdą. Vis dar trūksta žmogaus Kaire. Ir Paryžius neprižiūrimas.
– Kodėl Finansų skyrius atsisako pakeisti Loidą?
– Beprotybė.
– Pasibaisėtina.
– Būsi rytoj?
– Laisvadienis, brangioji. Pala, pala – kol neišėjai, noriu įspėti, kad radau nuostabų naują liapsusą.
Ji sudejuoja; jis išsišiepia.
Pastaruoju metu klaidos veiste veisiasi. Keletas geresnių netgi pelnė vietą Hermano kamštinėje lentoje: Tonis Bleras įtrauktas į „velionių Japonijos garbingų asmenų“ sąrašą; Vokietija apibūdinta kaip „kenčianti nuo ekonominės negalės“; o kur dar kone kasdieniai pranešimai iš „Aremikos“. Jis pradeda spausdinti naujausią klaidos atitaisymą, kuris pasirodys rytdienos numeryje: „Antradienį verslo skiltyje, Hardės Bendžamin straipsnyje, buvęs Irako diktatorius klaidingai pavadintas Sadizmu Huseinu. Turi būti – Sadamas. Redakcija abejoja, ar įsivėlusi spaudos klaida kertasi su minėto asmens reputacija, tačiau atsiprašome…“ Jis pasižiūri į laikrodį. Miriam išvyksta šiąnakt, Džimis atvyksta rytoj. Hermanui dar reikia daug nuveikti. Jis užsimeta paltą ir beda pirštu į orą. „Reputacija!“ – sako jis.
(…)
Hermanas atsiverčia laikraščio kultūros puslapius, kurie redaktoriaujant Artūrui Gopalui žymiai pasitaisė. Vis dėlto ir čia Hermanas suranda priešą: žodį „pažodžiui“. Jis suniurna, pažadina kompiuterį ir pradeda spausdinti:
• pažodžiui: šį žodį reikėtų sunaikinti. Dažniausiai įvykiai, apibūdinami kaip „pažodžiui“ įvykę, nebūna įvykę išvis. Pavyzdžiui, „Jis pažodžiui nėrėsi iš kailio“. Ne, nesinėrė. Jei būtų pažodžiui išsinėręs, siūlyčiau šį įvykį nedelsiant kelti į pirmąjį puslapį. Intarpas „pažodžiui“ norom nenorom verčia manyti, kad šiame žinių skyriuje veisiasi mulkiai. Įsakau pašalinti tuojau pat – intarpą, ne mulkius. Mulkius sugaudyti ir uždaryti į narvus, kuriuos tam reikalui įrengiau rūsyje.
Tom Rachman

Apie knygą ir autorių

Kam šiais laikais reikalingi žurnalistai, jei kiekvienas pilietis naujienas renkasi ir interpretuoja pats? Tokį klausimą kelia rašytojo Tomo Rachmano romanas „Netobulieji“, kurį entuziastingai sutiko ir viso pasaulio skaitytojai, ir kritikai.
Romano veiksmas rutuliojasi Romoje, Vitorijo Emanuelio II gatvėje. Čia įsikūrusi anglakalbio laikraščio redakcija, čia nuo ryto iki vakaro galvas laužo ir klaviatūras tarškina žodžio ir išmonės meistrai. Deja, auksinės laikraščio dienos jau praeityje: skaitomumas krinta, tiražas mažėja, gerbėjai baigia išmirti, internetinio puslapio kaip nėra, taip nėra. Profesionalūs žurnalistai pradeda suvokti, kad jų darbas visuomenės akyse nebeturi prasmės ir kad vieninteliai juos suprantantys žmonės sėdi tame pačiame skęstančiame laive. Vienuolikoje knygos skyrių sutinkame vis kitą laikraščio figūrą – nuo vyriausiosios redaktorės iki kuklaus nekrologų rašytojo.
Knygos autorius T.Rachmanas gimė 1974 m. Londone, užaugo Vankuveryje. Baigė Toronto universitetą ir Kolumbijos žurnalistikos mokyklą. Dirbo užsienio korespondentu Romoje įsteigtoje naujienų agentūroje „Associated Press“, siuntė reportažus iš Japonijos, Pietų Korėjos, Turkijos, Egipto. 2006–2008 m. dirbo „International Herald Tribune“ redaktoriumi Paryžiuje. Dabar gyvena Romoje.