Pasaulį ir Lietuvą pastaruoju metu sukrėtė keletas itin žiaurių įvykių, kuriuos, matyt, teisinga būtų įtraukti ne į kriminalistikos, bet į psichiatrijos vadovėlius.

Norvegijoje “šiuolaikinis tamplierius” myriop pasiuntė niekuo dėtus vaikus, savo nelaimei poilsį pasirinkusius mirties saloje, bei tokius pačius nekaltus žmones Oslo vyriausybiniame rajone. Kraupi beprotiška žmogžudystė įvykdyta ir mūsų šalyje, kur dvi paauglės susidorojo su savo bendraamže. Abu įvykius vienija kažkoks nepaaiškinamas patologinis žiaurumas, kurį jau po kaulelį išnarstė ne tik žurnalistai, kriminalistai, bet ir psichologijos bei psichiatrijos ekspertai.
Tokiame žiaurumo fone neretai ištirpsta menkesni įvykiai, kurie dažnai netikėčiausiu būdu susisieja su jau minėtais gerokai ryškesniais nutikimais. Vienoje pusėje – žmogžudystės ir žiaurumai, kitoje – tiesiog “eilinis”, dažnai tik žodinis, o ne fizinis, agresijos pasireiškimas. Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad agresija visuomet yra agresija, nepriklausomai nuo to, ar fizinė jėga, ar tik žodiniai įžeidinėjimai panaudoti. Mat neretai šaknis, iš kurios toks skirtingų šakų medis išauga, yra ta pati.
Štai tokios mintys į galvą atėjo, skaitant minėtų tragedijų aprašymus, ekspertų komentarus, stebint televizijos reportažus. Susimąstyti paskatino ir netikėtai nugirsta informacija apie kitą įvykį. Vieno televizijos kanalo reporterė papasakojo apie nutikimą Vilniaus rajone, kai “du čigonai laikė nelaisvėje žmogų, reikalaudami neva savo noru atsisakyti jam priklausančio žemės sklypo.” Žinutė, atrodo, neturinti nieko bendra su minėtomis žiaurybėmis, tačiau nevalingai privertusi suklusti ir pabandyti suprasti, kas gi vis dėlto vyksta.
Gal kam nors tai atrodys keista, tačiau cituodamas žurnalistę, noriu atkreipti dėmesį visai ne į nusikaltimą, bet į jos žodžius: “du čigonai”. Bet pabandykime įsigilinti ir prisipažinkime, kad tekstas “du lietuviai laikė įkaitu žmogų” ar, pavyzdžiui, “du rusai atėmė laisvę vyrui” skambėtų tikrai keistai ir ne vienam keltų pasipiktinimą. Bet, pasirodo, kad kai kurių tautybių įvardijimas nekelia jokio pasipiktinimo ar nustebimo. Bent jau negirdėjau, kad kas nors dar būtų į šią per vieną svarbiausių televizijos kanalų paskelbtą informaciją atkreipęs net ir menkiausią dėmesį.
Na, o kur tas mano minėtas ryšys tarp visų šių įvykių? O ryšys, mano manymu, slypi paprastame dalyke – tolerancijos stokoje. Liūdnai pagarsėjęs Norvegijos budelis savo elgesio priežastimi nurodo musulmonų (manyk, arabų kilmės žmonių) netoleravimą. Šiaulietės merginos žudikių psichologijos nuokrypiai dar laukia savo tyrimo, tačiau viena jų garsiai pranešė, kad nekenčia kitokių nei ji, o auka, deja, ir buvo tokia: rami, niekuo neišsiskirianti… Kad ir kaip būtų liūdna, pasirodo, kai kurie mūsų žiniasklaidos atstovai taip pat nepajėgia toleruoti romų tautybės žmonių. Sutinku, kad visi trys nutikimai gerokai skiriasi, tačiau tolerancijos stoka ir yra ta raudona gija, besidriekianti kaip jų visų jungtis.
Nesiimu čia nagrinėti giliųjų psichikos paslapčių, tačiau aiškus vėl tas pats dėsningumas: tolerancija gimsta ne kur kitur, bet šeimoje. Sakysite, ir vėl prikišama vaikystė, bet bėda ta, kad nemažai daliai nusikaltėlių ar šiaip tolerancijos stokojančių žmonių pati jų vaikystė skamba kaip keiksmažodis ar prisimenama kaip niūrus sapnas. Kasdien savo kabinete matau žmones, kurie būtent dėl meilės ar tolerancijos jų pačių poreikiams vaikystėje stokos išgyvena šiandienos, jau suaugusiojo amžiuje juos užgriuvusias negandas. Ir patikėkite, priežasties šaknų ieškojimas vaikystėje jiems neatrodo kaip kvailystė ar nuobodulį varantis veiksmas.
Pamenu, kai mokiausi psichoanalizės, keletą kartų būdavo cituojamas vakariečiams būdingas posakis: “Vaikai turi būti matomi, bet nebūtinai girdimi…” Manyčiau, kad mūsų visuomenė vien šiuo aspektu jau tampa vakarietiška. Ar yra bent vienas tarp mūsų, kuris pasakytų, kad visuomet išgirsta ir įsiklauso į tai, ką jiems sako jų atžalos? O jei dar vaikas visai mažas, tai didžiulis jo džiaugsmas ir noras pasididžiuoti savo net ir nedideliais pasiekimais mums atrodo toks menkniekis. Ir mes lyg musę nuo savęs nuvejame, sakydami jam: “Netrukdyk, juk matai, kad esu užsiėmęs!” Štai ir tolerancijos mažesniam ir silpnesniam pradžiamokslis…
O dabar kitas aspektas. Visi žinome, koks svarbus vaikui fizinis kontaktas su savo tėvais, kaip svarbu, kad jis nuolat būtų imamas ant rankų, glaudžiamas, bučiuojamas ir myluojamas. Bet pasirodo, kad yra nemažai “išmintingųjų”, kurie rimtais veidais teigia, kad vaiko nereikia lepinti imant ant rankų, jis, mat, “paverks, paverks ir pats nusiramins…” Dievas žmogui davė protą, bet šaltas protas – išminties priešas. Ir tuomet gerokai išmintingesnė man atrodo katė, nuolat laižanti savo kačiukus, ar beždžionė, glostanti ir nurinkinėjanti nuo savo beždžioniukų kūno tegul ir parazitus. Šie gyvūnai neturi tokio galingo proto, tačiau žino, kad tik fiziniame kontakte gaminasi medžiagos, atsakančios už prieraišumą, globėjiškumą, žmogišką atjautą ir, matyt, tą pačią toleranciją. Ir gal šiandien tokie populiarūs paauglių apsikabinimai susitinkant ar atsisveikinant yra paprasčiausia kompensacija tam, ko nedavė tėvai: dar vieno paėmimo ant rankų, prisiglaudimo, apkabinimo ir pamylavimo.
Vienos Šiaulių egzekucijos dalyvės mama pripažino, kad padarė klaidą, nes mažai bendravo su dukra, tik paklausdavo, kaip sekasi, kaip mokykloje ir panašiai. Matyt, apie apkabinimus ar kitokius fizinius kontaktus net klausti neverta, nes ta pati moteris pabrėžė, kad dukrą auklėjo griežtai. Norvegijos budelio vaikystę dar gaubia paslaptis, kaip ir neaiškus mamos vaidmuo jo gyvenime, nes į visus žurnalistų klausimus atsako tik tėvas. Tačiau vienas jo poelgis privertė suklusti. Tėvas viešai išsižadėjo savo sūnaus. Ir vėl užduosiu keistą klausimą: ar bent vienas iš mūsų išsižadėtų kad ir kaip baisiai pasielgusio savo vaiko? Ir dar vienas keistas klausimas: tai gal viešas savo sūnaus išsižadėjimas tėra išraiška to, kas šeimoje vyko ilgą laiką?
Tolerancijos šeimoje stoka, mažųjų nuvertinimas, net ir menkas pažeminimas gimdo pyktį, kuris vėliau verčia ieškoti aukos, kad atkeršyti už tėvų klaidas, nuodėmes bei paties bejėgiškumą. O gal tai tik paskutinis nevilties kupinas ir kitų žmonių gyvybe įkainotas pagalbos šauksmas?

Tolerancijos šeimoje stoka, mažųjų nuvertinimas gimdo pyktį, kuris vėliau verčia ieškoti aukos, kad atkeršyti už tėvų klaidas ir nuodėmes.