Kiek žmonių – tiek nuomonių. Šią tiesą esame linkę kartoti visi, o ypač noriai ją aplinkiniams primena žmonės, siekiantys visokeriopai pabrėžti savo tolerantiškumą ir bandantys jo išmokyti „netolerantiškuosius“ savo oponentus.

Gražūs žodžiai, atrodytų, turėtų skatinti meilę ir susitaikymą bent iš vienos pusės, galinčios tapti neblogu pavyzdžiu mums visiems, kurie dar neretai pamirštame žmonių įvairumo tiesą ir bandome aplinkinius atversti į „tikrąjį“ tikėjimą.

Ne veltui, matyt, apie tikėjimą ir žmonių įvairumą prabilau pirmąja savo pasakojimo pastraipa, mat pastaruoju metu vėl į paviršių iškilo dviejų nesibaigiančių temų purslai. Viena jų – tikėjimo, o kartu ir religijos vietos mūsų visuomenėje paieškos, o antroji – sistemingas homofobijos ir seksualinio kitoniškumo netoleravimo kartojimasis.

Abi temos vėl tapo svarbios tuomet, kai Vatikane susirinkęs Katalikų vyskupų sinodas tarp kitų klausimų svarstė ir gėjų bei lesbiečių padėtį Bažnyčioje. Gaila, kad pradėję diskusiją Bažnyčios lyderiai neišdrįso jos pabaigti, nors atviras klausimo palikimas žada tolesnius svarstymus ir diskusijas. O kartu, matyt, palieka ir pozityvaus sprendimo viltį.

Smagu girdėti dabartinį popiežių Pranciškų, nevengiantį kelti į viešumą temų, kurios dar neseniai Bažnyčiai atrodė nesvarstytinos ir tapusios beveik dogma. Ypač reikšmingi man atrodo jo žodžiai apie tarnystę ir išdidumą, kuriais popiežius labai aiškiai įvardijo pagrindinę netolerantiškumo priežastį – išdidumą.

Pasak Pranciškaus, problema kyla tuomet, kai kunigija nustoja tarnauti žmogui, bet imasi teisiojo ir visažinio vaidmens. Tas pats, mano manymu, turėtų būti pasakytina ir apie žmogų apskritai. Didybė, kategoriškas pasitikėjimas savo nuomone lemia netolerancijos atsiradimą bei negalėjimą pripažinti jau minėtos žmonių įvairovės.

Psichoanalizėje mes neretai bandome atrasti paslėptus motyvus, nesąmoningas vienokio ar kitokio elgesio, mąstymo ar jausenos priežastis. Paprastai už pernelyg pabrėžiamo pasitikėjimo savimi mes atrandame menką savivertę ir nuvertinimo baimę. Taip silpnas ir menkavertis žmogus griebiasi manipuliacijų, kad pasijustų tvirtesnis ir išvengtų aplinkinių nuvertinimo. Žinoma, tai nėra sąmoninga, o kitų teisimas tampa saugia savivertės išsaugojimo priebėga.

Tokios mintys ateina ir mąstant apie kategoriškumą mūsų visuomenėje. Grįžtu prie pradėtos Bažnyčios ir homoseksualių žmonių įvertinimo temos. Kažkaip nutiko, kad abi pusės atsidurdavo skirtingose barikadų pusėse, o į ginčų lauką patekusi visuomenė tapo dar viena teisėja, kategoriškai nuvertinančia tiek vienus, tiek kitus.

Smerkimas, matyt, suvaidina savo vaidmenį ir formuojantis negatyvioms nuostatoms vieni kitų atžvilgiu. Kuo labiau pulsime, tuo labiau norėsis gintis. Tad nenuostabu, kad kartais Bažnyčia tampa visuomenės reiškinių teisėja, o homoseksualioji bendruomenė ima karingai reikalauti tokių teisių, kurių niekas iš jos niekada ir neatėmė.

Ateina laikas, matyt, visiems mums tiesiog atsimerkti ir suprasti, kad teisti juk nėra ko. Didiesiems kovotojams prieš gėjus ir lesbietes pagaliau reikia suvokti elementarią tiesą – šie žmonės dažniausiai yra gerokai „normalesni“ už juos, nes linčo teismo, priešingai nei pirmieji, nereikalauja. O svarbiausia tai, kad homoseksualumas nėra sąmoningai pasirenkamas. Homofobijos apakintieji kažkodėl įsivaizduoja, kad gėjais tampama tyčia, bet tuomet turėtume priimti ir tai, kad heteroseksualumas irgi tyčia pasirenkamas. Didesnės nesąmonės dar neteko girdėti…

Lygiai taip pat reikėtų susitaikyti ir su paprasta tiesa, kad Bažnyčia nemoko bloga. Ar kalbėjimas apie meilę, susitaikymą ir atjautą gali lemti blogį? Kuris iš kvailokų TV laidų, tokių kaip „Kiek dar Bažnyčia kišis į mūsų gyvenimą?“ ir pan., kūrėjų įrodys, kad Dekalogas yra žalingas?

Tiek homofobai, tiek religiofobai vadina save tolerantiškąja visuomenės dalimi. Tačiau pasiklausius jų kyla klausimas ne apie toleranciją, bet apie tai, iš kur žmogus ima tiek pykčio ir netolerancijos kitaip mąstančiajam. Iš kur randasi ir toks netolerantiškas „tolerantiškųjų“ pasaulis?

Viena priežastis, matyt, yra nepasitikėjimas savimi ir noras kompensuoti savo silpnadvasiškumą kitų ir kitokių kontrole. Norisi tuomet neleisti, uždrausti, nubausti. Perfrazuojant popiežių, mes nustojame mylėti žmogų, bet imame išdidžiai reikalauti jo meilės ir tarnystės mums. Kita vertus, neatmesčiau ir projekcijos fenomeno, kai nepajėgdamas toleruoti savo neigiamų bruožų žmogus ima juos įžvelgti kituose. Silpnadvasis griebiasi kategoriškumo ir visažiniškumo, o tuomet apkaltina kitus savosiomis nuodėmėmis – neva šie visur kišasi ir visus valdo. O juk ne veltui sakoma, kad karalius nuogas: kuo esu netolerantiškesnis, tuo labiau netolerancija kaltinu kitus…

O baigti norėčiau istorija, kurią papasakojo Bruno Ferrero.

Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinų:

– Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?

– Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?

– Ne, – papurtė galvą šventikas.

– Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?

– Ne, – pakartojo senolis.

– Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.

– Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje naktis.