Po teatro spektaklio, kai žiūrovai dėkoja aktoriams griausmingais plojimais, ne kartą esu pagalvojusi, ar jie labai pasikeičia nulipę nuo scenos? Keistuolių teatro aktorės Joanos Čižauskaitės dukrai kilo dar rimtesnis klausimas: kas ji būna, kai jau nėra mama, bet dar ir ne paršelis spektaklyje “Mikė Pūkuotukas”?

"Veido" archyvas

Ar paseks Saulė mamos pėdomis?

Šį filosofinį klausimą iš savo devynerių metų dukrytės Saulės Joana išgirdo prieš penkerius metus. Tačiau ir šiandien dažnai susimąsto, ieškodama atsakymo. “Vaikai neskiria ribos tarp gyvenimo ir teatro, todėl jiems ir kyla tokių klausimų. Jiems viskas yra tikra ir jų neapgausi. Jei dukra palydėjusi iki užkulisių klaustų, ką tu ten veiki, atsakyčiau, kad grimuojuosi, kartojuosi tekstą, bendrauju su kolegomis, velkuosi kostiumą, kaupiuosi. Kartais vaikštau iš kampo į kampą, nes negaliu susikaupti. Kartais juokauju. Kartais drebu, nes bijau. Arba, pavyzdžiui, jeigu ji paklaustų, kur tu ten būni, atsakyčiau: grimuotojų kambaryje, rūkomajame, fojė, ant sofutės, kostiumų sandėlyje. Bet tada neliktų paslapties ir nebūtų mįslės. Todėl tikriausiai reikėtų atsakyti jų kalba, kad tampu atradėju, išradėju, visai tokiu, kaip tu vaiku”, – profesinės paslapties šydą praskleidžia Joana.

Spektakliuose – sava patirtis

Įkūnijusi ne vieną personažą vaikiškuose ir suaugusiesiems skirtuose spektakliuose, Keistuolių teatro aktorė prasitaria, kad į vaidmenis sudeda labai daug asmeninės patirties. “Pamenu, kai statėme spektaklį “Škac, mirtie, visados škac…”, kuriame aš vaidinu karvę, nuvykau į Prahą. O ten visame mieste karvių paroda. Jos visos tokios skirtingos: žvilgsniai, laikysena… Stebėjau jas, fotografavau, dėjausi įspūdžius į save ir į vaidmenį”, – prisimena Joana.

Paskui buvo kitas etapas – daug dėmesio sulaukęs spektaklis “Ša, kalba mamos”. Aktorė sako, kad tapusi mama suprato, jog mamos viena sako, kita daro, trečia jaučia, o penkto siekia. Ir, svarbiausia, nekalba apie save. “Visada tik apie vaikus, gimines, artimuosius, apie ką tik nori, tik ne apie save. O jei ir kalbėtų, ar kas jų klausytų?” – šypteli Joana, kartu su Aidu Giniočiu režisavusi spektaklį “Ša, kalba mamos”. Aktorė sako, kad dirbo prie šio spektaklio iš atjautos mamoms ir suvokimo, kad kartą joms reikia išgirsti pačioms save.

Per gyvenimą – vaiko veidu

Joana sukūrė nemažai vaidmenų Keistuolių teatre, yra nusifilmavusi ne viename kino filme, vedė televizijos laidą “Paslapčių namelis”, garsina animacinius filmus, veda renginius, skaito poeziją. Tačiau rimčiausiu savo vaidmeniu vadina Vaiko personažą spektaklyje “Zuikio paveikslėliai” ir to paties pavadinimo TV filme. “Tai buvo mano pirmas rimtas vaidmuo Keistuolių teatre. Dabar manau, kad gal net pats rimčiausias. Tas Vaiko personažas išmokė mane džiaugtis, žaisti scenoje ir kartu suteikti mažajam žiūrovui daug smagių išgyvenimų”, – šypsosi 37-erių aktorė, vis dar nepraradusi vaikams būdingo atradimo džiaugsmo, išsaugojusi savyje ir tyro naivumo jausmą. Vienas operatorius juokais pastebėjo, kad Joana taip ir eina per gyvenimą vaiko veidu.

“Neseniai su dukra persikraustėme gyventi į Vilniaus senamiestį. Atėjo šuo, priėmėm kartu gyventi. Jis žaidžia su kate, o mes su dukra užrašinėjame šuns ir katės dialogus – kuriame “šuniškus tekstus”. Iš akių matome, apie ką jie kalbasi”, – juokiasi aktorė, kurios namuose įsikūręs visas zoologijos sodas: peliukas, šuniukas, žuvytė ir katinas.

Teatras, fizika ir šachmatai

Tokia Joana buvo ir vaikystėje – trykštanti energija, viskuo besidžiaugianti, kūrybinga. Mokykloje ji negalėdavo nusėdėti vietoje, nes viskas labai patiko. “Mokytoja pastatė į kampą, aš atsisuku ir išsišiepusi iki ausų surinku: “Kaip gerai, mane pastatė į kampą!” – prisimena iš Jonavos rajono kilusi moteris.

Nuo šešerių ji jau tvirtai žinojo, kad nori būti aktorė. “Nė viena giminės šventė nepraeidavo be mūsų, vaikų, vaidinimų, dainų, šokių. Kai susirinkdavo visos pusseserės ir pusbroliai, visada žaisdavome atrankas į aktorinį”, – juokiasi Joana ir priduria, kad dar besimokydama mokykloje jau buvo susipažinusi su scena, mat lankė teatro būrelį. Tiesa, smalsi mergaitė dar žaidė šachmatais, dalyvavo varžybose ir neretai nurungdavo vyresnius. Ji dalyvavo ir ne vienoje fizikos olimpiadoje.

Aktorė iš sudegusio teatro?

Kai atėjo laikas rinktis, Joana nedvejojo, kuriuo keliu sukti, nors giminaičiai bandė ją įtikinti, kad smulki mergaičiukė netinka būti aktore. Vadino aktore iš sudegusio teatro. O vienas dėdė net pasakė, kad tikros aktorės nosis turi būti mažytė ir užsirietusi. Tačiau Joana vis tiek siekė savo tikslo. Kai dar buvo maža, kelerius metus kasdien pirštu riesdavo nosį, o pirmais metais neįstojusi į aktorinį bandė dar du kartus, kol pavyko.

Tiesa, iškart po mokyklos baigimo dar stojo į režisūrą Klaipėdos universitete. Šiandien prisiminusi stojamuosius Joana juokiasi iš savo naivumo. “Manęs paklausė, kodėl noriu tapti režisiere, kokias idėjas įgyvendinsiu scenoje. O aš sakau: “Noriu, kad žemėje nebūtų narkomanų”. Manęs vėl klausia: “Ar matei nors vieną narkomaną?”. Aš: “Ne. Bet vis tiek noriu būti režisierė”, – pasakoja šiandien žinoma aktorė.

Po nepasisekusio bandymo įstoti mokytis režisūros Klaipėdoje, Joana išliejo nemažai ašarų ir nusprendė važiuoti semtis patirties į Vilnių. Taip sostinėje ir pasiliko. Iš pradžių tuometėje Lietuvos konservatorijoje baigė renginių režisūrą, paskui įgijo aktoriaus specialybę.

Padeda patirti įdomių išgyvenimų

Paklausta, ar profesionali aktorė sėdi savo rogėse, Joana akimirkai nutyla, susimąsto ir vėl ima linksmai čiauškėti: “Niekaip nepavyksta pakeisti profesijos, nors kartais būna tokių minčių. Kai tik apsisprendžiu palikti sceną, kažkas išsklaido mano abejones”. Po vieno vaikiško spektaklio ji ėjo gatve nusivylusi ir paslėpusi ašarotas akis po kepure, kad prastai suvaidino, bet staiga išgirdo, kaip dvi moterys susižavėjusios aptarinėjo jos vaidybą. “Tada nusibraukiau ašaras ir pasakiau sau: “Na gerai, dar pagalvosiu”, – juokiasi Joana. – Tuo metu, kai ima atrodyti, kad nieko įdomesnio negaliu sukurti, visada sulaukiu palaikymo. Taip suprantu, kad kažkam suteikiu džiaugsmo, padedu patirti naują ir įdomų išgyvenimą. Dėlto verta stengtis”.

Stengiasi Joana ir dėl vaikų, mokinių ir studentų, kuriuos moko teatro paslapčių. “Studentai, kuriems dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mane labai daug ko išmokė: tobulėti, eiti į priekį, turėti kryptį. O mokiniai ir vaikai padeda iš naujo atrasti mokymosi džiaugsmą”, – sako Joana.

Dukra – mamos pėdomis

Vaidybos paslaptimis Joana jau dalijasi ne tik su mokiniais, bet ir su savo dukra devynerių Saule. Ji prieš porą metų debiutavo Giedrės Beinoriūtės filme “Balkonas”, kurio istorija paremta Joanos atsiminimais iš vaikystės. Tai pasakojimas apie pirmąją meilę ir kitus jaunų paauglių išgyvenimus. “Saulė perėjo atranką, o aš ne, – nusikvatoja jaunosios aktorės mama. – Ji vaidino mano sesę. Labai norėjo filmuotis ir jai buvo smagu”. Tačiau Joana nenorėtų, kad baigusi mokyklą Saulė pasuktų jos pėdomis. Sako žinanti, kokia didelė kaina, kurią aktoriai moka už galimybę būti scenoje.

Svarbiausia kritikė – dukra

Šiandien Saulė labai nori dainuoti, mokosi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kartu su mama veda renginius, dažnai užsuka ir į teatrą. “Ji mano svarbiausia kritikė. Labai nuoširdžiai ir atvirai reaguoja. Visada pasako, kas jai buvo neaišku, kur netikslu. O aš stengiuosi atsižvelgti į jos pastabas. Tas vietas, kurių nesuprato, paaiškinu. Jai labai patinka spektaklis “Meilė ir mirtis Veronoje”. Aš Saulei smulkiau papasakojau Romeo ir Džuljetos istoriją, kai buvome Veronoje, parodžiau balkonėlį, kuriame jie susitikdavo. Taip supažindinu dukrą ir su istorija, ir su literatūra, – pasakoja Joana ir priduria, kad jai patinka viskas, kas išeina natūraliai. – Nemoku užsibrėžti tikslų, susiplanuoti, kad dabar darysime taip ir pasieksime tokių ar kitokių rezultatų. Gyveni ir kažkas išeina arba neišeina. Tada sakau: “Oi kaip smagiai dėjau pro šalį”, – juokiasi jaunatviškai atrodanti moteris, viena auginanti dukrą. Šeimyninis gyvenimas su kolega aktoriumi nesusiklostė.

Buitis – taip pat kūryba

Joana prisipažįsta nežinanti, kas yra liūdesys. Tačiau tai nereiškia, kad aktorė nuolat išsišiepusi. Tiesiog ji žino, kad kai išliūdės visus skaudulius, vėl džiaugsis. Ypač tuo, kad gyvenime turi ne vieną pasirinkimą. “Aš neturiu nei buto, nei automobilio, nei profesinių nuopelnų, bet turiu viską, kad galėčiau džiaugsmingai gyventi”, – šypteli Joana, kuriai svarbiausia kūrybinė laisvė.

Net jos buitis arti kūrybos. “Kai nusilupa tapetai ar suskyla plytelė, pasiimu teptuką ir uždažau tą vietą. Žinau, kad tikrai neprisiruošiu nueiti į parduotuvę ir nusipirkti naujų plytelių. O juk dar reikės jas rinktis… Buitis man visai nesvarbi. Jeigu aš dėl jos ir išgyvenčiau, vis tiek nieko neišeitų. Tik mano mama vis stebisi, kaip aš galiu gyventi tokioje netvarkoje. O man tai kūrybinė tvarka”, – nusijuokia žinoma moteris.