BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Ką daryti, jei skausmas nepaleidžia 24 valandas per parą: trukdo dirbti, bendrauti, o pasąmonėje kirba vienintelė mintis – kaip jo atsikratyti? Pacientai, praradę kantrybę laukdami eilės į valstybines gydymo įstaigas, sako jau pramynę takelį į privačią Baltijos ir Amerikos kliniką. Šią tendenciją klinikoje dirbantis neurochirurgas Arūnas Šitkauskas vadina kasmet vis labiau didėjančia.

– Šiandien pacientas jau gali rinktis valstybinę arba privačią mediciną. Kaip vertinate pastarosios galimybes atliekant neurochirurgines operacijas Lietuvoje?

– Privačių neurochirurgijos paslaugų atsiradimas yra geras požymis, tačiau siekiant teikti kokybiškas medicinos paslaugas privačiame sektoriuje reikalingos didžiulės investicijos į operacinių gerinimą, medicininės įrangos įsigijimą (mikroskopus, endoskopus), profesionalios komandos subūrimą. Tik tuomet galime teikti pagalbą, adekvačią valstybiniam sektoriui. Privačiuose medicinos centruose dažniausiai gydomi pacientai su nugaros skausmais, radikulitais, išvaržomis, slankstelių uždegimu ir pan.

Man tenka konsultuoti daug ligonių, kuriems operacijos nereikia: iš tiesų pirmasis specialistas, į kurį kreipiasi pacientas, turėtų būti ne neurochirurgas, o neurologas. Bet taip nėra dėl ydingos mūsų medicinos sistemos.

Privačios medicinos poreikis visada buvo ir bus, šiandien jis tebedidėja. Iki šiol jį kiek stabdė investicijų stoka.

Nors atsiradus magnetiniam rezonansui skausmus sukelianti patologija įvardijama labai greitai, ligonių eilės valstybinėse įstaigose netrumpėja. Specializuotuose centruose daroma viskas, kad konsultacijos pagerėtų, bet iš tiesų žmonėms specialistų konsultacijų tenka laukti po mėnesį ar du.

Ligonių srautai privačioje įstaigoje didėja ir dėl socialinio draudimo neturinčių pacientų: tai ir mūsų išeivija, grįžtanti gydytis į Lietuvą dėl dvigubai mažesnių ir kokybiškesnių paslaugų, taip pat – atvykstantys užsieniečiai. Privačios medicinos poreikis visada buvo ir bus, šiandien jis tebedidėja. Iki šiol jį kiek stabdė investicijų stoka. Tačiau sprendimą, kur daryti operaciją – privačioje ar valstybinėje klinikoje, lemia ne pinigai, o medicininės indikacijos (visų pirma paslaugos saugumas). Kadangi privačios medicinos srityje pasiektas aukštas lygis, medicinines paslaugas galime teikti ir privačioje klinikoje.

– Taigi privati medicina lygiavertė valstybinės konkurentė?

– Rizikingų operacijų (pvz., trunkančių 12 ir daugiau valandų) privatūs medikai niekada neatliks, bet įsigyta įranga, itin kokybiški ir brangūs pasaulinės kompanijos lazeriai „Biolitec“ (toks lazeris yra vienintelis Rytų Europoje), naujas mobilus „Siemens Sire­mobil Compact L“ rentgeno aparatas, endoskopinė įranga „EasyGo“ ir mikroskopas leidžia rimtai konkuruoti su valstybinio sektoriaus paslaugomis.

Nėra jokių abejonių, kad privatus sektorius turėtų sparčiai vystytis ir ateityje: tarkime, stuburo chirurgija mažai invazyvi, saugi, būtent jai ir priklauso ateitis. Operacijos, atliekamos su minimaliomis sąnaudomis ir be pjūvio, naudingos visų pirma ligoniui. Tokios pasaulinės tendencijos. Norint pritaikyti naują gydymo metodą valstybiniame sektoriuje, tenka valdininkams įrodinėti, kad negali būti kitaip, o privati struktūra kur kas lankstesnė, greičiau reaguojanti į naujoves, neturinti apribojimų dėl viešųjų pirkimų.

Dievas niekada nemano, kad jis yra neurochirurgas, o neurochirurgui – pasitaiko.

Baltijos ir Amerikos klinikoje jau šiandien yra visos prielaidos minimaliai invazyvios spinalinės ir skausmo chirurgijos plėtrai. Nė viena kita privati klinika Lietuvoje negali pasigirti neurochirurginiu mikroskopu, naujausios kartos lazeriu „Biolitec“ ar endoskopine aparatūra.

– Kaip manote, ar pagrįstai žmonės baiminasi neurochirurginių operacijų?

– Neurochirurgija pasižymi tam tikru mistikos elementu (ryžtis galvos smegenų operacijai daugeliui baisu), o kur dar visuomenėje sklandantys anekdotai. Ar žinote, kuo skiriasi Dievas nuo neurochirurgo? Dievas niekada nemano, kad jis yra neurochirurgas, o neurochirurgui – pasitaiko (juokiasi). Iš tiesų būna akimirkų, kai neurochirurgo judesys operacinėje gali kainuoti žmogui gyvybę. Tačiau rizika gula net tik ant medikų, bet ir ant artimųjų pečių. Kaskart žmogui išaiškiname, kodėl operacija daroma (dažniausiai todėl, kad kito kelio tiesiog nėra). Tačiau jei kalbame apie stuburo operacijas, daugeliu atvejų žmogui padėti galime, išsprendžiame jo problemas, o rezultatai, net ir Europos mastu, nėra prasti.

– Kokių problemų prispirti žmonės kreipiasi į Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikos Skausmo centrą?

– Įprastai žmones atveda problemų kompleksas, kai kada įgimtos genetinės ligos, ilgos sėdimo darbo valandos, fizinio krūvio nebuvimas arba per didelės fizinės apkrovos organizmui. Raumenų, sąnarių ir nervų sistemos masė yra kompleksinis stuburo vienetas (kad ir kuo užsiimate – sėdite, vaikštote ar gulite, jis visą laiką dirba). Kadangi stuburo problemos formuojasi per daugelį metų, per vieną dieną jų irgi neišspręsi, tenka išsiaiškinti, kuri problema vyraujanti, ir jau tuomet priimti sprendimą, kuo galime padėti.

Ligų, sukeliančių skausmus, labai daug. Mūsų pacientai dažniausiai skundžiasi nugaros, sąnarių, galvos skausmais. Laiku negydytas arba netinkamai gydytas ūminis skausmas tampa lėtinis, kurį sunku iškęsti, dėl jo nebeįmanoma normaliai išsimiegoti, dirbti, užsiimti mėgstama veikla. Skausmas šiandien nebevertinamas vien kaip fiziologinė reakcija – tai sudėtingas žmogaus nervų sistemoje vykstantis reiškinys, kuris ilgainiui gali peraugti į savarankišką patofiziologinį reiškinį – skausmo ligą. Mūsų Skausmo centre gydytojai įvertina kompleksą problemų ir tuomet sprendžia, kokį gydymo metodą taikyti: nuskausminti, atlikti operaciją ar taikyti reabilitaciją. Neretai, kai niekas nebegelbsti, prireikia neurochirurgo. Šiandien kokybišką neurochirurgo pagalbą pacientas gali gauti visose didžiųjų Lietuvos miestų ligoninėse: Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, taip pat ir privačioje Baltijos ir Amerikos klinikoje. Čia sukaupta pakankamai technikos ir patirties, o tai leidžia išspręsti daugelį pacientų problemų (išskyrus labai retas patologijas).

Taigi neurochirurginė pagalba Lietuvoje kokybiška, tik investicijos į ją nesubalansuotos, ir tai nekinta jau 20 metų.

– Neurochirurgijos pažanga per pastarąjį dešimtmetį akivaizdi. Ką iš to laimi jūsų pacientai?

– Per pastaruosius 20 metų pagerėjo pacientų išgyvenamumas po neurochirurginių operacijų. Taip pat gerėjo ligonių slauga, pagreitėjo ligų diagnostika. Medikai iki šiol atlieka techninį darbą ir dar tebėra labai priklausomi nuo turimos gydymo aparatūros kokybės, nuo investicijų, nuo gebėjimo naudotis ta aparatūra (tenka patiems rūpintis stažuotėmis, jas apmokėti ir pan., valstybei tai dar nėra prioritetas). Priešingai nei kitiems specialistams, neurochirurgams operacijų metu būtina didelė komanda – šalia esančių kitos srities specialistų pagalba.

Licenciją gauname po 14–15 metų, bet ją gavę nesijaučiame tikri neurochirurgai: dar reikia 10 metų praktikos, daugybės specializacijų.

Nervų sistema yra vienas iš žmogaus valdymo organų. Pažeidus vieną valdymo centrą gali sutrikti endokrininė sistema, taigi žmogui prireiks endokrinologo, pažeidus kitą centrą – neurologo ir t.t. Bet reikia pripažinti, kad ne visuomet chirurgija efektyvi, tas pats kraujo išsiliejimas vienu atveju operuojamas, o kitu – ne. Dėl to daugeliui ir kyla neaiškumų, kodėl kaimyną operavo, o mūsų šeimos nario – ne. Tačiau nepamirškime, kad vieni augliai yra gerybiniai, kiti piktybiniai, taigi vienus šaliname, kitiems tokių techninių galimybių tiesiog neturime. Kas kartą situacija ir rizika – vis kita.

– Kiek metų prireikia, kol parengiamas geras neurochirurgas?

– Geram neurochirurgui parengti reikia daug laiko. Licenciją gauname po 14–15 metų, bet ją gavę nesijaučiame tikri neurochirurgai: dar reikia 10 metų praktikos, daugybės specializacijų. Esu skaičiavęs, kad stažuodamasis užsie­nyje praleidau pustrečių metų (JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Suo­mijoje, Švedijoje), tačiau to negana, nes technika tobulėja kiekvieną dieną, ši profesija reikalauja nuolatinių investicijų. Gaila, kad valstybė tuo visai nesirūpina: neurochirurgai tai daro už asmenines lėšas.

– Kiek įprastai trunka neurochirurginė operacija?

– Vidutinė neurochirurginės galvos smegenų operacijos trukmė – trys keturios valandos. Tačiau vien pasirengimas jai trunka ilgiau nei valandą – kad būtų sujungtos visos reikiamos technologijos. Operacijos laikas labai priklauso nuo pobūdžio, sudėtingais atvejais ji gali užsitęsti ir iki 20 val., tačiau medikai stengiasi, kad operacija netruktų ilgiau nei 12 val. Juk sunku ne tik operuojantiems, bet ir žmogui. Pasaulis jau nustojo žavėtis ilgos trukmės operacijomis – jos reikalauja įtempto darbo, ištvermės, rodo medikų profesionalumą. Didžiuotis mes taip pat turime kuo: per pastarąjį dešimtmetį Lietuva pasivijo geriausius Europos centrus.

– Esate minėjęs, kad jei ne sprendimas rinktis neurochirurgiją, matyt, būtumėte tapęs psichiatru?

– Aiškesnis apsisprendimas dėl neurochirurgijos gimė paskutiniame kurse. Iki šiol ji man atrodo kaip unikali specialybė (nors aukščiausiu standartu medicinoje vadinama kardiochirurgija, tą patį galiu pasakyti apie neurochirurgiją). Su kiekvienu ligoniu šioje srityje atrandu pakankamai vietos kūrybai, interpretacijai ir mechaniniam darbui.

Medikai dirba daug ir atsakingai, todėl manau, kad valstybė turėtų šiai sričiai skirti kur kas daugiau dėmesio.

Kiekvienas neurochirurgas jaučia didžiulę atsakomybę, nes žino, kad atėjęs į operacinę gali patirti komplikacijų, ligonis gali mirti. Net jei ir viską atliksi techniškai taisyklingai, rezultatas gali būti prastas, taigi tai yra vaikščiojimas peilio ašmenimis. Medikai dirba daug ir atsakingai, todėl manau, kad valstybė turėtų šiai sričiai skirti kur kas daugiau dėmesio.