„Tiems, kuriems reikės greitai išeiti“, – taip įpratom sakyti nežmoniškai bijodami mirties. Palaikau Aušrinės Marijos Pavilionienės įstatymo projektą, kuris įteisintų eutanaziją, tik nenorėčiau, kad jis būtų apraizgytas biurokratinėm pinklėm.

Kazys Saja

Savo gyvenimo pradžioje vos neišprotėjau matydamas, kaip ilgai ir skaudžiai kamuojasi mirdamas pats brangiausias, pats artimiausias žmogus, mano Mama. Dabar priartėjo metas „išeiti“ man pačiam. Savo „Skudurėlių take“ prisimindamas 1991 m. Sausio įvykius rašiau: „Vargu ar kas patikės, kokią slaptą palaimą jaučiau tada matydamas galimybę žūti už savo tėvynę. Žuvo kiti, daug jaunesni už mane, o aš likau gyventi žinodamas, kad mano mirtis ateityje nubus tokia prasminga.“

Gyvenimo pabaiga gali būti ilga, kankinanti, žeminanti. Žmonės savo augintinį, kokį nors Rainį ar Brisių, ašarodami veža, neša pas veterinarą, kad šis jį užmigdytų. Mes, ko gero, tebetikim, kad mūsų kančios patinka pačiam Dievui. Ar dar seniai čia giedodavom: „Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie!“

Prieš eutanaziją giežtai pasisako Bažnyčios hierarchai. Jiems norėčiau priminti pasaulinio garso rašytoją, gydytoją, humanistą Axelį Munthę, kuris, beje, buvo apdovanotas Vatikano ordinu už savo veiklą siaučiant choleros epidemijai. Priminsiu, kaip jis apie tai rašo „Knygoje apie San Mikelę“:

~Aš, vienintelis iš savo kolegų, prieidavau su morfijaus švirkštu prie lovos, kai nuo jos pasitraukdavo senasis kapelionas, suteikęs paskutinį patepimą. (…) Esu pasiryžęs duoti visą dozę mirštantiems, jeigu jų agonija pernelyg žiauri ir ilga.~

Turbūt veltui svajoju pakliūti į tokio supratingo mediko palatą. Gydytojo, kuriam neprireiktų šaukti savo kolegų į konsiliumą. Manau, ne aš vienas, sulaukęs aštuoniasdešimties arba susirgęs nebepagydoma liga (kai pats negali nei maitintis, nei tuštintis), norėčiau turėti galimybę, prieš tai įsigijęs vaistų, užbaigti gyvenimą, kurio sąmoningas žmogus oriu nepavadintų.

Seimo narei profesorei Aušrinei jau anksčiau norėjau dovanoti (gal tik priminti) vieną žemaitišką žodį, kurį nūnai mes esame užmiršę.

Toj parapijoj, kur giminės mane augino, buvo toks felčeris, apie kurį žmonės patyliukais, kad vaikai negirdėtų, kalbėjo, kad jis yra ~subinlanda~. Šiaip geras, mandagus žmogus, tik ne toks kaip visi. Šiek tiek nelaimingas.

Abejoju, ar jis dabar norėtų žygiuoti gėjų parade. Taip pat abejoju, ar protingas A.Pavilionienės pasiūlymas dėl eutanazijos sulauks Seime pritarimo. Kvailybės gravitacija. Toks vaizdinys slegia labiau negu metų našta.