Sukėlę dirbtinį konfliktą dėl vienos viceministrės paskyrimo, socialdemokratai pašalino iš energetikos ministro posto Jaroslavą Neverovičių, kuris dvejus metus trukdė Rusijos interesų lobistams stabdyti strateginius projektus, lemiančius mūsų energetinę nepriklausomybę.

Tie, kurie net atostogų sezono metu seka politinį šalies gyvenimą, antradienio ryte pirmiausia šoko pasitikrinti naujienas: ar premjeras Algirdas Butkevičius per naktį nepersigalvojo, ar jis vis dar nusiteikęs siūlyti Prezidentei Daliai Grybauskaitei atleisti energetikos ministerijos vadovą Jaroslavą Neverovičių? Visi juk žinome A.Butkevičiaus ypatumą per naktį pakeisti nuomonę ir elgtis visiškai atvirkščiai, nei žadėta išvakarėse. Ypač tokiais opiais klausimais, kaip ministerijų vadovų paskyrimas ar atleidimas. Juoba Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, delegavusios J.Neverovičių į energetikos ministro postą, frakcijos Seime seniūnė Rita Tamašunienė išvakarėse nedviprasmiškai užsiminė, kad premjero noras atleisti ministrą – tik asmeninė jo nuomonė. Suprask – dar viskas gali pasikeisti, ypač po valdančiosios koalicijos posėdžio.

Tačiau antradienį, palyginti su pirmadieniu, niekas nepasikeitė. Premjero teikimą atleisti J.Neverovičių iš ryto kurjeris nugabeno į Prezidentūrą, o popiet  D.Grybauskaitė jį patenkino – Energetikos ministerija liko be vadovo.

Tokia greita įvykių seka: ketvirtadienį J.Neverovičius praneša premjerui, kad jis paskirs LLRA atstovę Renatą Cytacką energetikos viceministre, nes tokia juodu delegavusios partijos valia. A.Butkevičius pasako ministrui, kad tokiu atveju šis būsiąs atleistas iš pareigų, nes jis kelis kartus yra viešai pareiškęs, jog R.Cytacka negali būti skiriama viceministre. J.Neverovičius į tai reaguoja ramiai, pasirašo R.Cytackos paskyrimą ir išeina atostogų. Pirmadienį ryte, pranešus apie R.Cytackos paskyrimą, kyla skandalas, po kelių valandų A.Butkevičius pareiškia darąs teikimą Prezidentei dėl J.Neverovičiaus atleidimo, antradienį popiet ministras atleidžiamas.

Krinta į akis, kad premjeras asmeniškai nenešė Prezidentei savo teikimo, nusiuntė per kurjerį, – tai liudija, jog viskas buvo sutarta iš anksto, veikiausiai dar pirmadienį vykstant tradiciniam A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės susitikimui.

Keistai ryžtingas ir greitas premjero veikimas, pašalinant iš Energetikos ministerijos tikriausiai geriausią šios Vyriausybės ministrą J.Neverovičių, kuris dvejus metus kaip vienišas riteris kovojo kartais prieš visą Ministrų kabinetą ir nuolat – prieš socialdemokratų gretose gausiai apsikasusius Rusijos energetikų interesų atstovus, kelia pagrįstų įtarimų, kad matome seniai suplanuotos intrigos finalą.

Prisiminkime: pirmą kartą viešai A.Butkevičius susiejo J.Neverovičiaus likimą ministro poste su R.Cytackos pašalinimu iš viceministro pareigų dar liepos 15-ąją, naujojo Ministrų kabineto patvirtinimo išvakarėse. Susiejo gerai žinodamas, kad R.Cytacka – itin svarbi LLRA veikėja, asmeniškai atsidavusi partijos pirmininkui Valdemarui Tomaševskiui, tad šis ją gins bet kokia kaina. Lygiai gerai socdemai žinojo, kad sprendimą dėl partijų deleguojamų ministrų ir viceministrų turi priimti partijų vadovai ar koalicijos taryba, o ne vienas kuris ministras.

Iš esmės socdemai grūdo J.Neverovičių į kampą, prievartaudami arba eiti prieš jį į ministrus delegavusios partijos valią, arba savo noru atsistatydinti iš ministrų. Tuomet, kaip žinome, J.Neverovičius bandė pasirinkti antrąjį kelią, bet sulaukė asmeniško Prezidentės palaikymo skambučio ir persigalvojo. Tačiau spaudimas, dabar jau iš abiejų partijų – socdemų ir LLRA – pusės J.Neverovičiui nesiliovė: V.Tomaševskis reikalavo, kad ministras paskirtų R.Cytacką viceministre, A.Butkevičius grasino, kad tai padaręs ministras lėks lauk. Abiejų partijų viršūnėlės, užuot pačios išsprendusios savo nesutarimus, nutarė permesti atsakomybę J.Neverovičiui, gerai suprasdamos: kad ir kurį sprendimą jis priimtų, išlikti ministro poste po to nebegalės.

Ypač ciniška šiuo atveju socialdemokratų pozicija, nes tai jie buvo J.Neverovičiaus pašalinimo iš Energetikos ministerijos iniciatoriai. Nes būtent socdemams J.Neverovičiaus veikla labiausiai trukdė, vien jau tuo, kad jis netikėtai užėmė Vyriausybėje tą poziciją, kuri dar kadaise buvo numatyta įtakingajai socdemei Birutei Vėsaitei. Gerai pamename, kaip ši ponia, ganėtinai atsitiktinai atsidūrusi Ūkio ministerijoje, visą trumpą ir nevykusią savo karjerą Vyriausybėje negalėjo susivokti, kad ne energetikai ji vadovauja.

J.Neverovičius socdemų dominuojamoje Vyriausybėje atrodė visiškas svetimkūnis – puikiai išsilavinęs, laisvai angliškai kalbantis, Vakaruose dirbęs aukšto lygio vadybininkas niekaip nederėjo prie pilkų nomenklatūrininkų ar bevardžių provincijos biurokratų kompanijos. Jo ir požiūris į Lietuvos energetinę nepriklausomybę buvo visiškai kitoks nei atvirai Rusijos energetikos kompanijų „Rosatom“, „Gazprom“, RAO JES interesus ginančių socdemų ar „tvarkiečių“.

Pastarieji į Seimo rinkimus ėjo su šūkiu naikinti Visagino atominės elektrinės projektą, vyti iš Lietuvos japonų „Hitachi“ ir dalyvauti „Rosatomo“ žaidimuose Kaliningrado srityje, o J.Neverovičius pamažu, atsargiai, kone pogrindyje toliau plėtojo atominės elektrinės projektą. Liepos 30-ąją pasirašyta Enegetikos ministerijos ir „Hitachi“ sutartis dėl Visagino atominės elektrinės projekto bendrovės steigimo – tiesioginis J.Neverovičiaus nuopelnas.

Ministras buvo ir tas bastionas, į kurį atsimušė visi socdemų bandymai kaip nors nušalinti nuo vadovavimo „Klaipėdos naftos“ vadovą Roką Masiulį, spartuoliškai statantį Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, išlaisvinsiantį Lietuvą nuo „Gazpromo“ priklausomybės. Energetikos ministerija taip pat nenuilstamai stūmė pirmyn elektros jungčių su Skandinavija ir Lietuvos elektros tinklų suderinimo su europiniais tinklais projektą, paliekantį Rusijos energetikus be esminio įtakos mūsų energetikai sverto. Būtent todėl jis visą laiką turėjo ir Prezidentės, ir Seimo opozicijos paramą, leidusią atmušinėti visus socdemų energetinių smogikų išpuolius.

Įsivaizduoju, kaip, išgirdus žinią apie J.Neverovičiaus atsistatydinimą, sublizgo su „Hitachi“ kariavusios B.Vėsaitės, „Rosatomo“ vadovus po Vyriausybės ir Seimo koridorius vedžiojusio Mindaugo Basčio, su klyksmais prieš Klaipėdos SGD terminalo statybą kovojančio Artūro Skardžiaus akys: energetikos ministro postas laisvas! Štai dabar bus galima prasisukti! Deja, Lietuvos nelaimei…

J.Neverovičius socdemų dominuojamoje Vyriausybėje atrodė visiškas svetimkūnis, nes jo požiūris į Lietuvos energetinę nepriklausomybę buvo visai kitoks nei atvirai Rusijos energetikų interesus ginančių socdemų ir „tvarkiečių“.