"Veido" archyvas

Net ir krizė – geras laikas pradėti nuosavą verslą. Taip tvirtina šimtai verslininkų, griaunančių stereotipus apie neiniciatyvius ir neverslius lietuvius. Tačiau bendra statistika liūdna: pagal savo verslumą mes vis dar ES autsaideriai, o krizė padėtį dar pablogino.

Europos Sąjungos verslininkus prieš kelerius metus lyginę Olandijos analitikai padarė išvadas, kad vidutinis lietuvis verslininkas labiausiai linkęs rinktis prekybos verslą ir kuria tik trumpalaikes greito praturtėjimo strategijas. Apskritai ES kontekste mes atrodome itin neverslūs (daugiau nei dvigubai atsiliekame net nuo ES vidurkio) – mažai pas mus įmonių ir individualia veikla bent jau save patį išlaikančių žmonių. Dėl to įprasta kaltinti žmonių mentalitetą sugadinusį sovietmetį ir palankios verslui aplinkos nesukuriančią valdžią.

Kita vertus, daugėja ir tokių, kurie, užuot kaltinę, imasi verslo net dabar, per krizę, ir rodo pavyzdį, kad stumdymąsi darbo biržoje galima iškeisti į nuosavą parduotuvę ar kitokį asmeninį versliuką. Arba demonstruoja, kaip galima pasirengti naujam šuoliui investuojant į naujas technologijas ir analizuojant užsienio rinkų poreikius.

Krizė vieniems pabaiga, kitiems – pradžia

25-erių metų vilnietis Artūras Šiško save laiko tipiška ekonominės krizės auka. Iki sunkmečio kūręs planus apie nuosavo verslo steigimą, dabar jaunuolis jau galvoja apie emigraciją – Lietuvoje perspektyvų jis sako nematąs. “Esu išsilavinęs – baigiau ekonomikos ir teisės studijas, bet niekam mano žinių čia nereikia”, – skundžiasi Artūras.

Užsienyje gyvena jau labai daug šio vaikino pažįstamų, kurių tvirtinimu, ten įsikabinti į gyvenimą jauniems žmonėms kur kas lengviau.

Dabar A.Šiško dirba vadybininku vienoje tarptautinių pervežimų bendrovėje. Šį darbą jis susirado jau per krizę, tačiau nėra patenkintas nei gaunamu atlyginimu, nei tuo, ką jam tenka daryti. “Visą dieną “kabu” ant telefono, o man norisi veikti, organizuoti, kurti”, – dėsto Artūras.

Vaikinas skaičiuoja, kad pradėti nuosavam verslui (jis norėtų prekiauti maisto produktais arba atidaryti nedidelį drabužių siuvimo cechą) jam reikėtų maždaug pusės milijono litų pradinio kapitalo. “Tiek neturiu, o pasikabinti akmens po kaklu pasiimdamas paskolą iš banko visai netrokštu. Galų gale tos paskolos man dabar niekas ir neduotų”, – mano vadybininkas.

Galimybe prasigyventi Lietuvoje jis abejoja dar ir dėl to, kad čia labai maža vartotojų rinka. A.Šiško dar truputį pagyvens Lietuvoje – pažiūrės, ar ekonomikos sąstingis jau iš tikrųjų baigiasi, ir jei greitai nepamatys čia šviesesnių perspektyvų – emigruos.

Visai kitaip tą patį pasaulį ir padėtį Lietuvoje mato dvidešimtmetis Domantas Vizbaras. Vadybos studentas su bičiuliu per patį sunkmečio siautėjimą atidarė gyvo kaimiško alaus krautuvėlę viename prekybos centrų Vilniuje, o dabar jau planuoja plėtrą. “Pamanėme, kad kol jauni – neturime ko prarasti, reikia pabandyti”, – verslo pradžios motyvus dėsto vaikinas.

Steigėjai net patys buvo nustebę, kad parduotuvę “Gyvas alus” sėkmė aplankė kone nuo atidarymo dienos. Pradėję gruodį, vaikinai tikėjosi įsivažiuoti vasarą, kai prasideda alaus gėrimo sezonas, tačiau lankytojai plūsta jau dabar. “Žmonės sako, kad seniai trūko kokybiško kaimiško alaus ne “bambaliuose”, o stikliniuose buteliuose”, – savo pirkėjus cituoja D.Vizbaras.

Pasak jo, alkoholio prekybos taisyklės Lietuvoje – itin griežtos, jokių nuolaidų pradedantiesiems nenumatyta. Jau pirmosiomis savaitėmis parduotuvę aplankę kontrolieriai aptiko nedidelį neatitikimą buhalterinėje apskaitoje ir nubaudė jaunuosius verslininkus 5 tūkst. Lt bauda. “Mes dar net apyvartos tokios nebuvome pasiekę. Tačiau taisyklės vienodos ir milijoninėms bendrovėms, ir mums”, – stebisi pašnekovas. Jis pasigenda pozityvesnio valstybės požiūrio į smulkiuosius verslininkus: užuot ieškojusios klaidų ir baudusios, kontrolės įstaigos galėtų daugiau konsultuoti ir patarti.