BFL

„Snorui“ ir Co – už nepavykusį bandymą sugriauti valstybės bankų sistemą

Visa laimė, kad penkiabananiniai nevykėliai pasirodė esąs visas sąmokslo prieš valstybės bankų sistemą ir pačią valstybę „organizacinis komitetas“ – „Snoro“ savininkai, jų kišenėje sėdėjęs dienraštis, jų pakalikai valstybės institucijose, išdavę informaciją apie rengiamą banko perėmimą, buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas ir padalinio, kurio darbas buvo kontroliuoti komercinius bankus, o ne ten darbinti savo šeimos narius ir šeimomis bičiuliautis su jų savininkais, vadovas, galų gale „Ernst and Young“ auditoriai, savo parašais garantavę „Snoro“ patikimumą. Jei ši antivalstybinė komanda būtų buvusi stipresnė, kartu su iššvaistytu „Snoru“ galėjo apgriūti ir visa bankų sistema.
Jau svylant „Snoro“ pagrindinių akcininkų – liūdnai pagarsėjusio Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko padams, plepių pareigūnų dėka jie spėjo iš Lietuvos išpumpuoti dar 200 mln. Lt, o iš viso banke trūko beveik 4 mlrd. Lt turto. Maža to, per savo antrinę įmonę finansuojamo laikraščio padedamas „Snoras“ bandė sukelti bankų griūtį, paskelbdamas, kad neva kėsinamasi sužlugdyti vieną lietuvišką banką, bet neįvardydamas kurį.
Situaciją Lietuvos banko dabartinio vadovo Vito Vasiliausko ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės pastangomis suvaldyti pavyko. Tačiau per keturis mėnesius nedaug pasistūmėta, kad tokie atvejai nepasikartotų. Nubaustų nėra: nei bankininkų, nei juos prižiūrėti turėjusių brangiai mokamų valdininkų ar auditorių. Buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas nemato jokios savo kaltės, nes, jo teigimu, „Snoras“ buvo labai patikimas bankas, mat turėjo licenciją. Maža smulkmena: tą licenciją Lietuvos bankas pats ir buvo išdavęs, tad aštuonių šimtų jo darbuotojų lyg ir turėjo pakakti kontroliuoti, ar „Snore“ dar likę pinigų.
Auditoriai iš „Ernst and Young“ tebeaiškina esantys niekuo dėti ir tebetikina šimtu procentų atitinkantys savo firmos šūkį – „Kokybė, kad ir ką darytume“. Jei viską jie daro taip kokybiškai, kaip tikrina bankų patikimumą, geriau jau nieko nedarytų.
Kas nutekino informaciją apie rengiamą banko perėmimą, galutinai irgi neaišku. Maža to, „Snoro“ kreditoriai skambina pavojaus varpais: bankroto administratoriaus komandos veiksmai skaidrumu neblizga, o administravimo išlaidos viršija 60 mln. Lt per tris mėnesius. Taigi, ar nebus taip, kad ko neiššvaistė buvę banko savininkai, baigs iššvaistyti banko gelbėtojai?

Remigijui Šimašiui ir jo pavaldiniams – už nuopelnus paskutiniam Europos diktatoriui

Lietuva įdavė Aleksandro Lukašenkos režimui garsiausią Baltarusijos žmogaus teisių gynėją, kuris nuteistas puspenktų metų griežtojo režimo kolonijos. Bet ar verta tuo stebėtis, kai pirmasis naujai išrinktą Lietuvos prezidentę aplankė – kas? Ogi „mielasis“ mūsų kaimynas A.Lukašenka, nors nerašyta taisyklė, kad pirmuoju tiek naujo valstybės vadovo užsienio vizitu, tiek ir priimtu užsienio svečiu valstybė paprastai rodo savo prioritetus.
Lietuvos bankų maloniai suteikta ir Teisingumo ministerijos Baltarusijai su entuziazmu persiųsta informacija apie Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ sąskaitas, atidarytas centro vadovo Alesiaus Beliackio vardu, suteikė režimui galimybę apkaltinti jį slėpus pajamas ir uždaryti į koloniją ketveriems su puse metų. Teisingumo ministerija teisinosi, kad tai buvusi rutininė klaida, padaryta iš nežinojimo. Bet, pasak parlamentaro Emanuelio Zingerio, klerkai galėjo nors „pagūglinti“, jei nebuvo girdėję kovotojų su Baltarusijos režimu pavardžių. Na, gal galėjo nežinoti jų pavardžių, bet negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje yra valdoma diktatoriaus. Tiesa, gal ministerijos klerkė, vadovavusi išdavystei, Baltarusijai jaučia visai kitokių jausmų, nes ten – jos vyro biznelis.
Teisingumo ministras R.Šimašius galiausiai pareiškė, kad šis skandalas naudingas Rusijai, nes silpnina Lietuvos poziciją istorijoje dėl buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo Austrijoje. Suprask, gal rusai ir sugundė bankininkus bei R.Šimašiaus pavaldinius išduoti režimui jo oponentus? Tokia sąmokslo teorija niekas nepatikėtų net balandžio 1-ąją.
O kaip gėdinome, kad Austrija – Rusijos liokajus, beje, jau tada, kai oficialūs Lietuvos pareigūnai žinojo, ką pridirbome pataikaudami A.Lukašenkos režimui. Žodžiu, juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Andriui Kubiliui – už sėkmingą poligrafininko pagal politinius užsakymus karjeros startą

Fiziko diplomas Andriui Kubiliui pagaliau pravertė ir politikoje. Išstudijavęs, kaip galima paveikti žmogaus kūno elektrinį laidumą, jis ėmėsi poligrafininko pagal politinį užsakymą karjeros. Tenka pripažinti, sėkmingos. Štai poligrafas, kartą nustatęs, kad tuomečiai FNTT vadovai nutekino informaciją apie planuojamą “Snoro” banko operaciją, pakartotiniame tyrime ėmė ir “persigalvojo”. Kaip sakoma, rankų miklumas, ir jokios apgavystės: premjeras pats sėdo ir surašė atmintinę poligrafininkui, ko šis turi klausti kartą jau susikirtusio tuomečio FNTT vadovo, kad šis neprakaituotų. Ginkdie, negalima teirautis, ar apskritai kam prasiplepėjo apie “Snorą”, nes nuo tokios klausimo formuluotės tuometį FNTT vadovą kaipmat išmušė prakaitas. Premjeras prisakė klausti, ar jis informaciją nuleido tiesiai žiniasklaidai, nesmalsaujant, gal kartais ja pasidalijo su kuo kitu, pavyzdžiui, su premjero patarėjais.
Gal tokia sėkmė apgaunant poligrafą atvers A.Kubiliui naujas karjeros galimybes, nes juk po Seimo rinkimų vargu ar ir pats tikisi gauti kokį reikšmingesnį postą. Savo naujai atsiskleidusį talentą jis galėtų toliau panaudoti poligrafinio pageidavimų koncerto žanre. Pavyzdžiui, kaip ir vykstant FNTT skandalui, politikai galėtų užsakinėti, iš ko spausti prakaitą, iš ko ne. Štai konservatorių užsakymu jis galėtų patikrinti liberalcentristą Raimundą Palaitį, kodėl pirmajame poligrafo patikrinimo seanse tuo pačiu įtariamiems pareigūnams buvo uždavinėjami skirtingi klausimai. O jei mirtinai įgriso Irenos Degutienės konkurencija, būtų galima poligrafu ją patikrinti, pasmalsaujant, iš kur jos vyras gavo informacijos, leidusios diagnozuoti, kad VSD vadovas turi gaidžio sindromą, ar kaip nutiko, kad jos sūnus spėjo atlikti nors kokias operacijas prieš pat „Snoro“ nacionalizavimą, ar kodėl ji taip staiga užsinorėjo priešlaikinių Seimo rinkimų.
Atsižvelgiant į užsakymą, poligrafas galėtų patvirtinti, lygiai kaip ir paneigti, kad konservatoriai provokavo koalicijos žlugimą esminių energetikos projektų vėlavimui pateisinti, ar užduoti daugybę kitų komiškų (tiksliau, tragikomiškų) klausimų.
Moralas, deja, labiau tragikomiškas nei komiškas: net melo detektorius nesugeba atskirti, kur melas, kai jis, kaip ir jį turinčios specialiosios tarnybos, valdomas partiniu principu.

Kristinai Brazauskienei ir Vytautui Šustauskui – už trumpiausias politines vedybas su ambicijomis paveldėti prezidento vardą

Prezidento našlė ir ubagų karalius garsiąją Frederico Beigbeder tezę “Meilė trunka trejus metus” perfrazavo į “Politinė meilė trunka tris mėnesius”. Rugpjūtį įvykusios politinės jungtuvės lapkritį iširo. Ponia Kristina taip apibendrino įvykusį faktą: „Šustauskas mane suvedžiojo, tik aš jį palikau.“
Po našlės Nr. 1 valstybėje kojomis ubagų karaliumi tituluojamas V.Šustauskas buvo paklojęs brangiausią turtą – savo partiją, viešai garbino ponios Kristinos stiprybę, grožį ir protą. Ji skolinga neliko: į naują politinę šeimą atėjo su vertingiausiu kraičiu – Lietuvos prezidento vardu.
Tiesa, našlė lyg ir nepaveldi mirusio vyro pareigų. Tačiau taip atrodo mums, bet ne poniai K.Brazauskienei ir „ubagui“ V.Šustauskui. Vis dėlto Teisingumo ministerijai neleidus pasisavinti prezidento vardo, nuovokioji ponia Kristina buvo pasišovusi partiją pavadinti Prezidento našlės sąjunga, nes juk puikiai suvokė, kad buvimas prezidento našle – vienintelė jos politinė vertė, mat kitais nuopelnais ar darbais visuomenės labui pasigirti negali, nebent kad daug metų buvo tituluojama valstybine “bufetava”.
Galų gale, besiginčydama, kaip pakrikštyti partiją – ar būti Kovotojų, ar Vienytojų sąjunga, nauja politinė porelė galutinai susiniovė. Ponia Kristina įsižeidė: jei ką dovanoji, nebegali paskui atsiimti nė dalies dovanos, tai yra jei partiją V.Šustauskas jai padovanojo, nėra ko paskui bandyti tapti bent jos vicepirmininku. Juolab skelbė jam suplanavusi tinkamesnę misiją – prireikus išmalti dantis žurnalistams. Tad ponia Kristina lemiamo partijos susiėjimo išvakarėse telefonu atsiuntė atsisveikinimo žinutę “Labanakt” ir puolė steigti naujos asmeninės Demokratinės darbo ir vienybės partijos.
Nieko nauja, juk artėjant Seimo rinkimams partijas steigia visi, kas netingi: vieni – Drąsos, kiti – Emigrantų, treti – Žmonių, lyg kitos vienytų ne Homo sapiens. “Suvedžiotų”, kaip K.Brazauskienė, ar “pamestų”, kaip V.Šustauskas, priešrinkiminiame partijų neršte – daugybė. Svarbiau kitkas: kad rinkėjai nesiduotų suvedžiojami klounų, triukšmadarių ar našlių.

Sauliui Stomai už donžuaniškus žygius ir „ūkinės partnerystės“ propagavimą

Naudingus darbus išmintinga derinti su malonumais – toks šūkis tiktų Sauliui Stomai, Seimo, tai yra mėšlo, kaip jis pats kažkada apibūdino šią instituciją, nariui. Praėjusį rudenį, po to, kai tariamai jo vos nepasmaugė buvęs kolega Arūnas Valinskas, S.Stoma sumanė internete susirasti jauną simpatišką padėjėją. Matyt, tam, kad ši padėtų ne tik dirbti sunkius parlamentaro darbus, bet ir maloniai kartu leisti laisvalaikį.
Deja, S.Stoma užkibo ant televizijos laidos kabliuko ir buvo suviliotas žurnalistės Rūtos Mykolaitytės, „žaliaakės Rūtos“. Ši įrašė S.Stomos flirto viražus, kuriuos galima būtų sudėti į knygelę „Kabinimo meno patarimai nevykėliams“.
Akių žalumo apžavėtas, S.Stoma įkrito į transą ir kaip tikras tetervinas tuoktuvių metu ėmė nebejausti, ką kalba. Tik gaila, kad tokiems Seimo „tetervinams“, atvirkščiai nei miško paukščiams, negresia išnykti. Parlamentaras demonstravo savo psichologijos žinias apie akių kontaktą tarp vyro ir moters, kai „nuskanuojama informacija“. Pasirodo, seimūnas neblogai gaudosi ir genetikoje, nes žurnalistei pasakojo, kaip „per pirmą pasibučiavimą (…) DNR pasiskirsto ir po to išanalizuoja kito žmogaus DNR“. Atrodo, kad S.Stoma drąsiai galėtų konsultuoti pasaulio mokslininkus.
Vis dėlto psichologiją S.Stoma išmano neblogai ir žino, kad ne pirmos jaunystės vyriškis jauną merginą sužavėti gali tik valdžia ir pinigais. Tad gyrėsi apie konservatorių jam pažadėtą rinkimų apygardą, apie planus patekti į Europos Parlamentą, kuriame jam būtų garantuotas „išlaikymas iki smertės“, tai reikštų, kad ir žaliaakė su juo neprapultų, būtų „su perspektyvom“.
Beje, pasirodo, S.Stoma saugo ir tradicinės šeimos vertybes, mat su buvusia žmona, nors ši „bjauroko charakterio“, jis palaikąs „ūkinę partnerystę“ – išties šis parlamentaras tikras perlas Tėvynės sąjungos karūnoje. Galbūt todėl Tėvynės sąjungos partijos bei Seimo etikos komisijos S.Stomą tik lengvai pabarė, kad daugiau taip nedarytų. Parlamentaras, ko gero, pasimokė, nes šiandien tikina bijosiąs susitikinėti net ir su vyresnėmis moterimis. Bet Seime jo funkcija labiau dekoratyvinė.

Babilių Vincukui už pastarąjį kelių erelio skrydį, o “prisikėlėliams” – už tai, kad nenuilsdami linksmino tautą

Paklaustas apie tai, ar mėgsta greitį, buvęs Tautos prisikėlimo partijos, o dabar Liberalų ir centro sąjungos narys Vincas Babilius, ko gero, atsakytų: „Be galo!“ Visą kadenciją šį parlamentarą persekiojo policininkai, tiksliau, jų rankose esantys ir prieš nosį vis kaišiojami greičio matuokliai, todėl V.Babilius vienu metu turėjo net penkias nuobaudas už tikrai įspūdingą greičio viršijimą.
Tačiau atrodo, kad ketverius metus skraidęs kelių erelis pagaliau trenkėsi į sausą eglelę, arba į geldą, kaip sako pats V.Babilius. O kalbant žmonių kalba – tai vožtasi į kito žmogaus vairuojamą „Mazda“ automobilį ir į šviesoforą. Matyt, nuo smūgio V.Babiliaus sąžinė buvo stipriai kontūzyta, nes jis pamiršo Lietuvos įstatymus ir nukentėjusiajam bandė siūlyti kyšį, kad nebūtų kviečiama policija, o vėliau apskritai paspruko iš įvykio vietos.
Kitą dieną vargšas seimūnas priminė vieną visiems iki skausmo žinomą laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ personažą ir dievažijosi, kad „negėrė“ ir „žinojo“.
Ko gero, tai nebus paskutinė linksma nata, kuria savo kadenciją ketina baigti „prisikėlėliai“, kurie ne tik tautos neprikėlė, bet ir patys „užsilenkė“.
Ryškiausia TPP žvaigžde suspindėjo Linas Karalius, kuris po apkaltos buvo ištrenktas iš Seimo, užtat šiandien yra laisvas keliauti po Tailando viešnamius ir dergti Palangos pajūrį. O jo ištikimasis Sanča Pansa Aleksandras Sacharukas nuo nuožmaus likimo smūgių vis dėlto kažkaip išsisuko.
Kita „prisikėlusioji“ Asta Baukutė šiandien save drąsiai gali vadinti anglų kalbos bei kūdikių žindymo viešose vietose specialiste. Šios klojimo teatro „salėms“ sukirptos aktorės kompetencija pakankama ir kraustymosi paslaugas teikiančiai firmai steigti. Žinome net firmos šūkį: „Iš buto neišvežame tik lubų, sienų ir grindų!“
O štai aksominių plikės ir balso savininkai – Valinskų porelė parodė, kad jiems vidinė etika svarbiau. Jie šoko, dainavo, filmavosi laidose, vedė renginius ir kitaip save rodė, nepaisydami Seimo Etikos ir procedūrų komisijos amsėjimo.
O kur dar kiti „prisikėlėliai“: santuokų žinovas Antanas Nedzinskas, taksistų bei policijos siaubas Seimo svyruonėlis Rokas Žilinskas, smurto šeimoje tyrinėtoja Donalda Meiželytė bei kiti smulkesni TPP juokdariai.

Antanui Bosui už itin gerą verslo uoslę

Antanas Bosas gali būti vadinamas tikru savo gyvenimo bosu: sėkmė jam šypsosi visada. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti skaitant paskalų žurnaluose jo paties užsakytus straipsnius apie puikią žmoną, vaikus, elnynus, atostogas užsieniuose bei milijonus generuojantį verslą. Visiems „stiliaus ikonos“ A.Boso pasiekimams surašyti neužtektų ir jaučio odos – juk tai buvęs Regbio federacijos prezidentas, siūlęs mokyklose įvesti privalomas šio sporto pamokas, taiklus medžiotojas, elnius šaudantis nuo verandos slenksčio, puikus vyras, savo žmonai paliekantis balso teisę tik orgazmo metu.
Tačiau atrodo, kad prieš kelias savaites A.Boso kruopščiai kurtas įvaizdis pradėjo eižėti. Štai jam priklausančios įmonės „Klaipėdos kranai“ darbuotojams pakako įžūlumo paduoti į teismą savo bosą, kuris daugiau nei dvejus metus nemoka jiems atlyginimų. Negirdėtas darbininkų akiplėšiškumas – negi negali šiek tiek palaukti pinigų? Juk dabar A.Bosas turi svarbesnių reikalų, nei kažkokia žlunganti įmonė ir jos skolos.
„Tegul komentuoja direktorius, o aš Italijoje!“ – štai ką atsako į tarptautinio darbininkų internacionalo reikalavimus žymusis uostamiesčio verslininkas. Matyt, užsiėmęs žmogus.
Dar vienas A.Boso „verslo uoslės“ įrodymas – Nobelio premijos ekonomikos srityje vertas investicinis viražas su DNB banko obligacijomis. 2007 m. šis verslo banginis, užstatęs namą, iš banko pasiskolino 20 mln. Lt, už kuriuos nusipirko su akcijomis susietų obligacijų. Deja, atūžus sunkmečiui vertybiniai popieriai nuvertėjo, o paskolos palūkanas mokėti reikia ir toliau. Bankui skolingas apie 2 mln. Lt A.Bosas neseniai banką padavė į teismą – turbūt vildamasis, kad jau nebegalioja patarlė apie kvailius bažnyčioje.
Kaip matome, A.Bosas yra sukaupęs tiek verslo patirties, kad ja netgi pasidalijo savo knygoje „Strateginis valdymas: nuo korporacijos iki valstybės“. Vis dėlto turbūt niekam Lietuvoje nesinorėtų, kad šis verslo „genijus“ parodytų, kaip moka valdyti valstybę.

Donatai Rimšaitei – už savotišką patriotizmą, arba su meile iš Rusijos

Sakoma, kad sportas vienija tautas. Deja, buvusios penkiakovės vicečempionės Donatos Rimšaitės pavyzdys byloja ką kita. Jau daugiau nei metus besimėgaujančiai Rusijos teikiamais patogumais, perspektyviai sportininkei niekaip nesiseka išplėšti teisės atstovauti šiai šaliai Londono olimpinėse žaidynėse.
D.Rimšaitės silpnybė ta, kad lipant ant apdovanojimų pjedestalo jai labai patinka girdėti Rusijos himną, todėl 2010 m. pabaigoje ji išvyko į Rusiją, pareikšdama, jog nuo šiol atstovaus šiai šaliai. Nuo tokio poelgio „apšalo“ ne tik visa Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija, bet ir sportininkės treneris Jurijus Moskvičiovas.
D.Rimšaitės motyvai buvo aiškūs: Rusijoje ji gavo keleriopai didesnes pajamas ir nepalyginti geresnes treniruočių sąlygas. Tiesa, sportininkė kažkodėl nesiryžo pasirodyti iki galo pragmatiška ir visiems norintiems jos klausytis ėmė sekti  pasakas apie užjūriuose gyvenančią meilę, tiksliau, apie Rusijoje gyvenantį mylimąjį. Kas jis toks – neatskleidė, tačiau 2011-ųjų vasarį vis dėlto ištekėjo už šio nematomo vyro. Nors iki dabar neaišku, kas jis: matyt, pabaisa vis dar neatvirsta į princą.
Nepaisant to, santuoka paspartino proziškesnius įvykius: praėjusių metų liepą Dmitrijus Medvedevas D.Rimšaitei suteikė Rusijos pilietybę, taigi atsirado oficiali galimybė atstovauti šiai šaliai. Gavus naująjį pasą, D.Rimšaitei teko atsisveikinti su Lietuvos pilietybe.
Kai galimybė dalyvauti šių metų olimpiadoje buvo jau ranka pasiekiama, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas trenkė ant stalo tūzą ir nesuteikė jai išimties, nepraėjus trejų metų laikotarpiui, olimpinėse žaidynėse atstovauti kitai valstybei. Tad, ko gero, D.Rimšaitei dar kelerius metus teks mėgautis jos pačios minėtais „žydinčiais sodais“ Rusijoje ir slaptojo vyro meile, kol pavyks lipant ant olimpinių žaidynių pjedestalo išgirsti šios valstybės himną.

Tora! Tora! Tora! Arba Lietuvos kamikadzėms, taranavusiems miražą

Kai kam per valandą netekti pusės karinių oro pajėgų būtų neįmanoma misija, bet tik ne Lietuvai ir jos didvyriams. Kaip paaiškėjo, visiškai nebūtina turėti orlaivio, apkabinėto raketomis ir kulkosvaidžiais, kad būtų įmanoma (beveik) numušti galingą prancūzų gamybos naikintuvą „Mirage“. Tą įrodė Lietuvos karinių oro pajėgų pilotai, prisiminę Antrojo pasaulinio karo metu japonų kamikadzių taikytą taktiką. Pasibaigus šaudmenims, šie nukreipdavo savo lėktuvus į priešo orlaivius ar laivus ir taranuodavo juos – garbingai žūdami ir sukeldami nuostolių priešui.
Kažkaip panašiai pasielgti bandė ir Lietuvos pilotai, nesvarbu, kad tai buvo joks karas, o viso labo pratybos. Taigi praėjusių metų rugpjūčio 30 d. per pratybas susidūrė Lietuvos karinis orlaivis L-39ZA „Albatross“ ir Prancūzijos karinių oro pajėgų naikintuvas „Mirage 2000“. Abu Lietuvos lėktuvo pilotai katapultavosi ir saugiai bei šlapiai nusileido į Rėkyvos ežerą. Deja, jų pilotuojamam lėktuvui nepasisekė: jis tėškėsi į netoliese esančią pelkę. Gerai, kad neužsidegė tradiciškai Lietuvoje smilkstantys durpynai, tačiau juodoji dėžė vis dėlto sudegė.
Apklausus visus įvykyje dalyvavusius pilotus paaiškėjo, kad abiejų orlaivių lakūnai tiesiog skirtingai interpretavo skrydžio eigą. Kad ir kaip stengėsi lietuviški kamikadzės, prancūzų „Miražas“, nors ir šiek tiek apgadintas, sugebėjo saugiai nutūpti Šiaulių kariniame oro uoste. Užtat Lietuvos karinės oro pajėgos (KOP) neteko pusės savo lėktuvų – mums liko vienintelis čekų gamybos „Albatrosas“.
Bet nėra to blogo, kas neįšeitų į gera: nors ir netyčinė, ši avarija tapo savotišku akstinu atnaujinti KOP lėktuvų „parką“ ir nusipirkti bent vieną naują orlaivį. Tiksliau, orlaiviuką. Sprendimas dėl įsigijimo bus priimtas dar šiemet, nors neaišku, kaip papūs politiniai vėjai prieš ir po rinkimų, mat reikia peržiūrėti kitų metų krašto apsaugos biudžetą, be to, tam turi pritarti Vyriausybės ir prezidentės vadovaujama Valstybės gynimo taryba.

Alkoholiui – už tai, kad ne vienam rimtam vyrui galvą susuko

Senovėje bočiai lietuviai, gerdami alų ar midų, dievams ant žemės nuliedavo. Šiandien daug pragmatiškesni laikai, ir dabartiniai vyrai viską pilasi į gerklę. Todėl tauta turi žinoti savo didvyrius.
Girtas ar ligonis? Štai tokią mįslę praėjusį balandį užminė aktorius Vytautas Šapranauskas, vesdamas humoristinį renginį. Vos liežuvį apverčiantis, kliuvinėjančiomis kojomis ir patinusiomis pandos akimis maestro buvo netekęs viso savo žavesio ir kalbos šmaikštumo. Televizijos atstovai teigė, kad aktorius sirgo, tačiau negailestingi TV3 prodiuseriai neiškvietė „ligoniui“ greitosios pagalbos.
Bet ne tik bohemos atstovams stikliukas pakiša koją. Štai praėjusį lapkritį Švenčionių meras Vytautas Vigelis su kolegomis „pasišiukšlino“ nenuvykdamas į Paryžiuje rengiamą komunalininkų parodą. Matyt, vyrus kankino skrydžio baimė, nes Varšuvoje paėmė ant drąsos, ir, atrodo, nemažai, nes buvo išlaipinti iš lėktuvo. Meras V.Vigelis iš pradžių teigė apskritai niekur neskridęs, vėliau pakeitė versiją ir porino turėjęs grįžti iš Varšuvos, kai sužinojęs apie žmonai daromą operaciją.
Išgėrus dažnam Lietuvos džigitui kylas noras šokti ant žirgelio ir nujoti pas mergelę. Štai neseniai su kvapeliu prie vairo įkliuvo Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus, o buvęs krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ direktorius Jonas Vainauskas, kaip koks Babilius, net avariją sukėlė. Aistrai pasivažinėti girtam neatsispyrė ir du aktoriai Ramūnai – Rudokas bei Cicėnas, pastarasis iš to linksmumo net šviesoforą nudaužė.
Smagiai sostinėje pasivažinėjo ir Baltarusijos diplomatas Jaroslavas Diktijevskis: sudaužęs net tris automobilius, jis tvirtino, kad labai pavargo darbe, ir atsisakė tikrintis girtumą. Vis dėlto praėjusių metų rekordai priklauso Lietuvos policijai: vasario viduryje per vieną savaitgalį neblaivūs prie vairo įkliuvo net penki pareigūnai. Generalinis komisaras Saulius Skvernelis nespėjo dalyti „vilko bilietų“.