Prieš keletą metų lankiausi Mongolijoje ir įspūdingoje Jungtinių Tautų konferencijos dalyviams surengtoje šventėje bandžiau šauti iš didelio medžiotojų lanko. Nevaliojau jo įtempti,  ir strėlė pliumptelėjo čia pat po kojomis. Lietuvos ir Rusijos santykiai man irgi primena per šimtmečius suveržtą lanką, į kurį neįgudusių šaulių dedamos strėlės lekia netoli ir dažnai ne į  taikinio pusę.

Lietuvos ir Rusijos santykius labiausiai įtempė ir iškreipė praėjęs amžius – tautų kraustymo ir sąvokų maišymo šimtmetis. Iki tol – per visą neseniai atšvęstą Mileniumą –  taipogi būta abipusių skriaudų ir ginčų, tačiau visa tai neišsiskyrė iš bendro tais šimtmečiais galiojusio elgesio kodo. Atvykęs į Taujėnų dvarą Rusijos Imperatorius su panelėmis Tiškevičiūtėmis kalbėdavosi mandagiai ir dažniausiai prancūziškai. Tuo tarpu praėjusiame amžiuje susigrūmę totalitarinės sistemos jau nepaisė elgesių kodų ir principų: veikė tik galia ir „finalinio sprendimo“ logika. Ir kalbos dažniausiai buvo trumpos, susidedančios iš bendračių, liepiamųjų nuosakų, šauktukų bei artikelių.

Kaip šiandien Lietuvai ir Rusijai išeiti iš praėjusio amžiaus suktuko, kurio įcentrinė jėga mūsų niekaip nenori paleisti? Kaip surasti kaimynystės formulę Rusijai – dar neapsisprendusiai, ar ji yra „naujoji Sąjunga“ ar „senoji geroji Rusija“, ir Lietuvai, kuri tebegravituoja tarp „Didžiosios Kunigaikštystės“ ir prarastąsias teritorijas atgavusios tarpukario Respublikos? Rusija dar akivaizdžiai neapsiprato su Lietuvos naryste Euroatlantinėse struktūrose. Nelabai su ja apsipratome ir mes patys, dažnai labiau pasitikėdami  Maskvos, nei Briuselio koridorių išmanymu ir juose priimamų sprendimų galia.

Akivaizdu, kad tokių magnetinių jėgų lauke dvišaliai santykiai negali būti tiesiog kaimyniški – kiekvienas ištartas žodis atsiduria jautriame kontekste, kiekvienas veiksmas yra ankstesnio veiksmo tąsa, paneigimas arba korekcija. Tad nenuostabu, kad norinčių vaikščioti po šį minų lauką nedaug, o aiškius ir suprantamus veiksmus keičia ritualiniai posėdžiai ir sprendimų atidėliojimas į neapibrėžtą ateitį. Daugmaž aišku, kas bus paklausta ir kas atsakyta dvišaliuose susitikimuose ar viešuose komentaruose.

Tokia „ritualizuota“ realybė nėra tik Lietuvos ir Rusijos santykių bruožas, praėjęs šimtmetis užminavo daugelio valstybių kaimynines teritorijas. Vokietija ir Čekija, Lenkija ir Lietuva, Rumunija ir Moldova iki šiol tebeieško pasitikėjimo  formulių  ir bendradarbiavimo vardiklių. Rytų Europa tebėra „verdantis katilas“ – iš čia ir toji Vakarų pasaulį stebinanti energija, ir ją lydintis polinkis į destrukciją. Ką nors gražaus greitai sukūrę, dar greičiau tą puikų daiktą ir sugadinam.

Neseniai Maskvoje apsilankęs Premjeras Andrius Kubilius žengė keletą žingsnių  siauru ir slidžiu kaimynystės keliuku, pratęsdamas prieš keletą metų nutrūkusį Lietuvos ir Rusijos vyriausybių vadovų dialogą. Pokalbio su Rusijos Premjeru vertinimai abejose pusėse santūrūs, bet pozityvūs. Sutarta kalbėtis toliau, nevengiant ir sunkių temų – vis iš to paties dvidešimtojo amžiaus. Kalbėtasi ne monologais, bet girdint ir pašnekovo argumentus. Kalbėtasi suprantant, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai klostosi dinamiškame regioniniame ir globaliame kontekste. Ir kad šiandien priimami strateginiai sprendimai nulems mūsų sėkmes ar nesėkmes kelių metų ar net dešimtmečių perspektyvoje, o klaidomis nedelsiant pasinaudos kiti „žaidėjai“.

Akivaizdu, kad šiandien mūsų šalių viešoje erdvėje Lietuvos ir Rusijos santykiai dėliojami pagal praėjusio ar net devyniolikto amžiaus modelius. Tai natūralu – nes daugelis klausimų tebėra neaptarta, nesuvesti balansai, neuždarytos sąskaitos. Dvidešimtas amžius Lietuvos ir Rusijos santykiuose tęsiasi. Ir tęsis tol, kol abiejų šalių vadovų susitikimai taps rutina, o ne žiniasklaidos „įelektrintom“ dvikovom. Atrodo, kad  pamažu judame šia kryptimi, ir iš mūsų lankų paleistos strėlės jau lekia ne kaimyno stovyklon, bet į taikinio pusę – kaip toli jis bebūtų.