"Menų faktūros" / D.Matvejevo nuotr.

Sekmadienį Menų spaustuvės Juodojoje salėje „cezario grupė“ parodė premjerą – Cezario Graužinio inscenizuotą Kazio Binkio poemą-feljetoną „Tamošius Bekepuris“. Reginį įkūnijo aktoriai Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Paulius Čižinauskas, kompozitorė ir muzikantė Ieva Baranauskaitė, saksofonininkas Stasys Šalaševičius ir Mykolas Baranauskas (mušamieji).

Jurijus Jukovas, “Menų faktūra”

Cezaris Graužinis teigia, kad čia yra penkiasdešimt antrasis jo pastatytas spektaklis. Sunku patikrinti, bet, žinodami režisieriaus amžių, kitąmet pasieksiantį pusšimtį metų, ir itin solidų stažą, prasidėjusį 1989 m. Knuto Hamsuno „Badu“ Jaunimo teatre, turime kuklesnį nei po du spektaklius kasmet kūrybinį dažnį, kas tikrai nėra perdaug tokiai energingai asmenybei.

Nėra čia nieko peiktino ar smerktino, nes „komiksas“ gana seniai karaliauja mūsų teatrų scenose, surandančiose publikai patrauklių archetipų.

Anot režisieriaus, jis ne pats pasirinko šią medžiagą, ją jam pateikė „cezario grupės“ aktoriai, bet žanrą režisieriai visuomet renkasi patys. Ir, pradedant svarstyti, koks yra šio spektaklio žanras, atsiveria daug įdomių dalykų. Amžininkai ir žurnalo „Mūsų rytojus“ leidėjai ano šimtmečio trečiajame dešimtmetyje įvardino Binkio „Tamošių Bekepurį“ kaip poemą-feljetoną. Nieko nuostabaus, tais laikais niekas nežinojo termino „komiksas“ (jis atsirado 1933 m. JAV ), bet, kas savaitę rašant trumpus žanrinius poezijos vaizdelius į žurnalą, skirtą valstiečiams, rezultatas buvo tai, ką mes dabar drąsiai galime vadinti „poetiniu komiksu“, o spektaklį atitinkamai – „sceniniu komiksu“. Ir nėra čia nieko peiktino ar smerktino, nes „komiksas“ gana seniai karaliauja mūsų teatrų scenose, surandančiose publikai patrauklių archetipų.

Patys kūrėjai savo spektaklį vadina „pank-oratorija“, ir jie taip pat arti tiesos, nes kompozitorės Ievos Baranauskaitės muzika čia dominuoja. Melodeklamacijos šmėkla taip pat jau kurį laiką sklando virš mūsų teatrų, ir, retkarčiais nutūpdama, kartais padeda vertingus „kiaušinius“: spektaklių, kur gyvai atliekama muzika lemia žanrą, vis daugėja. Nebaisus stilizacijos „griekas“ mūsų teatruose, jis negarantuoja itin aukšto meninio lygio, tačiau bent jau demonstruoja pakankamai kokybišką režisūros amatą, ko tikrai pastaruoju metu stinga. Yra stilizacijos ir šiame Cezario Graužinio spektaklyje, bet nuo čia prasideda tos įdomios keistenybės, kurios neleidžia „Tamošiaus Bekepurio“ priskirti amatininkiškos stilizacinės režisūros kategorijai, kažkas šioje stilizacijoje yra gerąja prasme „neteisingo“.

Režisieriaus pasirinkta stilizacija netgi akiplėšiškai konfliktuoja su stereotipine etnografiška, paliekant vienintelį „tradicinį“ akcentą – šiaudų spalvos Onytės peruką.

Dešiniame scenos kampe kaba tuzino senų kostiumų ir suknelių „kekė“. Tie kostiumai anaiptol nėra lietuviški etnografiniai, jų tamsus, juodo ir tamsiai pilko atspalvių derinys, griežtų kontūrų švarkai, eilutės, kostiumai ir ilgos niūrokos suknios sužadina labiau Europos pietų, Sicilijos arba Graikijos, arba, jeigu atsigręšime į Lietuvą, žydų ar čigonų, bet jokiu būdu ne „etnografinių lietuvių“ spalvinius ir stilistinius stereotipus. Čia režisieriaus pasirinkta stilizacija netgi akiplėšiškai konfliktuoja su stereotipine etnografiška, paliekant vienintelį „tradicinį“ akcentą – šiaudų spalvos Onytės peruką ant Brigitos Arsobaitės galvos, ir iš tos „tradicijų atplaišos“ čia atvirai, daug ir žaismingai tyčiojamasi.

“Neteisinga” stilizacija čia labai svarbus dalykas, nes ji nėra savitikslė, tai tik priemonė specifiniam raktui, kuriuo režisierius prieš penketą metų sėkmingai „atrakino“ Pauliaus Širvio poeziją spektaklyje „Nutolę toliai“, ir kuris čia naudojamas vėl. Tai įvardinčiau kaip antropologinio teatro šmėklą, kuri sklando virš mūsų teatro ne itin tankiai (pvz. Jono Vaitkaus „Atžalynas“, irgi pagal Binkį). Tai ritualinio teatro rūšis, kai scenoje sukuriama praeities „kapsulė“ ir joje apgyvendinami charakteriai iš praeities.

Bet, skirtingai nuo Vaitkaus „Atžalyno“ (kur „laiko kapsulė“ yra ankštas podiumas su keliais mokyklos suolais ir susispietusiais juose gimnazistais), čia sceninės „laiko mašinos“ aikštelė suspausta iki minimumo – iki taburetės, prie kurios tarsi prikepęs gyvuoja Pauliaus Čižinausko Tamošius, kur kartais įsigudrina tilpti ir abidvi įsisiautėjusios sceninės demonės – Brigita Arsobaitė, ir Vilma Raubaitė su visa šūsnim jų įkūnytų personažų.[1]

Neišskiriamoji „cezario grupės“ penkiukė čia liko be dviejų „kavalierių“ – be Juliaus Žalakevičiaus ir Vytauto Kontrimo, kurie lig šiol formavo šios mažytės trupės „vyriškąją fizionomiją“. Tokiu būdu vyriškųjų šio spektaklio personažų sudėtį įgyvendino Vilma Raubaitė, pademonstravusi ir atsiribojimo meną, ir momentinio persikūnijimo sugebėjimus. Vyksmas įgavo karingojo feminizmo atspalvių, ir tokiame kontekste tirtanti geltonkasė Onutė kapituliavo prieš maurojančią proletarę su žarstekliu Elžbietą. Abi jas siautulingai įkūnijo Brigita Arsobaitė.

Pergalė jau seniai pasiekta, bet Arsobaitės Elžbieta vis nepaleidžia žarsteklio, vis mosuoja įsirėžusi, tarsi įtvirtindama į visų sąmonę, kad ji čia atėjo daryti tvarką amžiams.

Ausyse čia likusiems vis dar skambėjo linksmi spektaklio dunksėjimai, kažkodėl sukeliantys asociaciją su žodžiais „tėvynės ilgesio dainos“.

O ką Tamošius? Pauliaus Čižinausko personažas tik trumpam nusitveria nuo galvos kepurę, ir tuo jo „bekepuriškumas“ baigiasi. Ne toji sermėginė kepurė kamuoja režisierių, o tos raudonos taškuotos kepurės musmirių, kurių prikaišiota scenos pakampiuose. Tas musmires Tamošius ir uosto, ir ragauja. Paskui jis sėdi sau ant transcendentinės taburetės furijų apsupty, kramtydamas ūsą ir vis kartodamas: „duok pakajų“. Kuo dar kitu, jei nei musmiriniu transu galima motyvuoti Tamošiaus „liurbišką“ (citata) persimetimą nuo mylimos jaunutės geltonkasės prie proletariškos senmergės? Režisierius ir neketina nieko prikišamai motyvuoti. Žodis „bekepuris“ čia jam yra „be kepurės“, kaip „be stogo“. O dėl ko nuvažiavo tas „stogas“, ar musmirių prisiuosčius, ar dėl kitų dalykų – nesvarbu, tik jam (statytojui) gaila, kad vietoje geltonkasės ateities Tamošius pasirinko proletarišką priespaudą su žarstekliu.

Pasibaigus „Tamošiaus Bekepurio“ premjerai, režisierius po septynių valandų jau skrido į savo Graikiją, vėl išsiveždamas tiek savosios teatrinės transcendentikos, tiek jos sceninių atskleidimų paslaptis. O ausyse čia likusiems vis dar skambėjo linksmi spektaklio dunksėjimai, kažkodėl sukeliantys asociaciją su žodžiais „tėvynės ilgesio dainos“.

[1] Nepavyko rasti nuodugnesnės „Tamošiaus Bekepurio“ sukūrimo aplinkybių studijos, bet ir iš teksto jaučiamas šioje pseudo-primityvistinėje poemoje glūdinti poleminė įtampa. Ji šiek tiek iškyla į paviršių pačioje poemoje, ir pateikiama vienoje iš spektaklį puošiančių „intermedijų“, tai – autoriaus (Kazio Binkio) atsakas šį jo „komiksą“ už jo neestetizmą ir primityvizmą taršiusiai kritikai. Galima tik spėti, į kokią diskusiją su sostinėje tuomet karaliavusia snobiškąja salonine estetika veržėsi tendencingai primityvistinis „Tamošius“. Akivaizdu, kad „Tamošius Bekepuris“ turėjo daugiau laisvos meninės transcendentikos, nei angažuoto kairuoliškojo politinio materializmo, kuo pasižymėjo po to lietuvių literatūroje karaliavę  bežemiai jonai ir jurai.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje “Menų faktūra” 2016 m. balandžio 12 d.