,,Veido" archyvas

Kuršėniškiai Leontina ir Petras Valskiai jau 25 metus vadovauja vaikų ir jaunimo teatrui “Ikaras”. Nesuskaičiuosi konkursų, kuriuose jie dalyvavo ir tapo nugalėtojais. Pastatė per 30 spektaklių, su ikariukais apvažiavo daug pasaulio. Jų niekada nestabdė nei finansiniai sunkumai, nei asmeniniai rūpesčiai, nes jaučiasi reikalingi ir pasižymi velnišku darbštumu, tad kliūtys pačios traukiasi iš kelio.

Su režisieriais Leontina ir Petru Valskiais susitikome Kuršėnų kultūros namuose, teatro “Ikaras” studijoje. Čia vyksta repeticijos, meistraujamos dekoracijos, saugoma teatro istorija. Repeticijų salės sienos nuo grindų iki lubų nuklijuotos plakatais, nuotraukomis, laiškais – lyg būtų ne sienos, o savotiškas teatro metraštis. Įspūdingi sienų apmušalai! Papsėdamas pypkę Petras tradiciškai užkaičia arbatos.

Taip turėjo atsitikti…

Petras ankstyvoje jaunystėje buvo jūreivis. Pradžioje iš Ignalinos rajono kilusį jaunuolį jūra žavėjo, bet laikui bėgant romantika blėso. “Ten būdavo geri pinigai, bet… Aštuonias dienas dirbi, aštuonias ilsiesi, jei žuvys gerai kimba – dirbi dar daugiau. Po po pusės metų į krantą grįžti kaip aborigenas – tiek laiko nei televizijos, nei laikraščio… Susitinkam su draugais, sako – einam į kiną, o aš suglumęs, nė nežinau, ką rodo, ir didžiausia mįslė būdavo, kaip žmogus vien iš skelbimo, pažiūrėjęs, kas vaidina, gali atskirti, ar filmas geras, ar blogas”, – šypsosi prisimindamas režisierius.

Liovęs maišyti jūras Petras įstojo į Klaipėdos universiteto Režisūros fakultetą. Tame pačiame kurse atsidūrė ir jaunutė Leontina iš Kuršėnų, kurią Klaipėdon atvedė skaudus netikėtumas. Raudonu diplomu baigusi režisūrą Rokiškyje, mergina sulaukė svajonių pasiūlymo – tęsti mokslus Maskvos kultūros institute. “Su vienu kurso draugu mus ten išsiuntė, vyko intensyvios parengiamosios studijos, disciplinų daugybė… Ir netikėtai sužinome – reikės spektakliams maketus daryti. Jiems pinigų visai neturėjome, likę pragyvenimui jau baigia tirpti…” – pasakoja Leontina, prisimindama, kaip skaudu buvo dėl pinigų stygiaus iš Maskvos su visam parvažiuoti namo.

Bet, ko gero, taip turėjo atsitikti. Įstojusi į Klaipėdos universitetą, netrukus susižavėjo buvusiu jūreiviu Petru. O toje pačioje Maskvoje, kaip studentai išsiųsti recenzuoti spektaklių, pirmą kartą ir už rankų susikibo…

Esi išradingas – esi reikalingas

,,Veido" archyvas

Baigę studijas jaunuoliai susituokė. Leontina, ir Klaipėdoje mokslus baigusi su pagyrimu, dėstytojų buvo vertinama už darbštumą, o Petras – už ypatingą nagingumą: visus apstulbino iš nieko sumeistravęs veikiantį mokomojo teatro maketą… Ir nors abudu viliojo pasilikti dirbti Režisūros katedroje, jaunavedžiai išvyko į Lentvarį. “Norėjom tikro režisūrinio darbo, – sako Leontina. – Be to, ten arti Vilniaus, o mes taip mėgome lankytis teatruose!”

Jaunuoliai gavo butą bendrabutyje, statė spektaklius, susilaukė pirmagimio Viliaus, ir atrodė, kad jų gyvenime – visiška pilnatvė. “Ar kai atsirado vaikelis, nebuvo liūdna kurį laiką gyventi be teatro?” – klausiu Leontinos ir išgirstu netikėtą atsakymą, kad ji nė karto neėmė motinystės atostogų!

Čia Petras įsiterpia: “Kaip būdavo: Vilius pleduku suvystomas, į vežimuką paguldomas – pastatom po medžiu ir paliekam. Nors žiema buvo, į vidų nesiveždavom, nes imdavo verkti ir trukdydavo repetuoti”.

Tokia kūdikio priežiūra tikrai atrodytų baisi, bet, pasirodo, tėtis Petras viską buvo kaip visada apgalvojęs ir pasvėręs. Savo pirmagimį nuo pat pirmų dienų grūdino vėsiomis maudynėmis, užtai mažasis Vilius aptūlotas tik saldžiai miegodavo. Tačiau dabar, kai tiek metų praėjo, Leontina šiek tiek gailisi, kad gimus vaikams (antrasis – sūnus Vaidas) per mažai būdavo namie: “Saviveikla – iš dalies nedėkingas dalykas. Pradėjai dirbti su kolektyvu – tai dirbk, nes jei paleisi, reikės viską pradėti iš naujo”.

Gera pradžia – pusė darbo

Sykį nuvykę pas gimines sužinojo, kad Kuršėnų parko pašonėje statomi nauji kultūros namai. Nulėkė pasižmonėti, pasiteiravo, gal kultūros namams reikėtų režisierių… “Bet jiems reikėjo direktoriaus, – pasakoja Petras. – O manęs, kaip šiek tiek išmanančio, paprašė įvertinti kultūros namų įrengimo darbus. Sakau – tas blogai, tas blogai, o jie stebisi: jau trys norintys direktoriauti čia buvo atėję, ir jiems viskas atrodė gerai, o tau blogai! Patikinau, kad aš direktoriumi būti visai nenoriu, bet jie vis tiek pasiūlė. Ir papirko tuo, kad skyrė butą šalia parko esančiame dvare”. (Šiuo metu tai paskutinis išlikęs leninio tipo medinis dvaras Lietuvoje – aut. past.)

Direktoriavimo metus Petras vadina “tikra tragedija”, užtat tais pačiais laikais vyras pradėjo savo mėgstamą veiklą. “Buvo kultūros namuose valgykla, tai ten lentų prisitempiau, pasidariau scenikę ir pradėjome su vyrais repetuoti kiekvieną vakarą. Ir be arbatos – niekaip, tokia tapo tradicija. Užkaisdavau virdulį ir nešdavausi iš namų karšto vandens. Paskui išgirdau, kad tą virdulį aplinkiniai labai įtartinai supranta…” Leontina juokiasi: “O kad ten žmonės vakarais spektaklius stato, niekas nepagalvojo!”

Pradėjęs tylias repeticijas, Petras šiuo metu vadovauja jau ne pogrindinei, o labai gerai žinomai Kuršėnų suaugusiųjų dramos studijai. Leontina tuo tarpu kibo dirbti su vaikais. Buvo 1985 metai – pati ilgos gražios istorijos pradžia. Po penkerių metų “Ikaras” pripažintas liaudies teatru.

“Ikaras” – gražus pavadinimas, tik legendos pabaiga liūdna. Čia kokia filosofija?” – klausiu Leontinos. O ji kikena: “Taigi žiūrim, žiūrim, kad jau liūdna… Iš tiesų tai visą laiką stengiamės, kad tie mūsų vaikai per aukštai nepakiltų ir nenudegtų sparnų. Truputį reikia, kad trauktų prie žemės. Mus daug kas kritikuoja, kad esam labai žemiški, bet mes taip vaikus mokom – būk doras, darbštus ir visa kita ateis savaime”.

Smagiausios kelionės – dviese

,,Veido" archyvas

Su ikariukais jau apkeliauta daug šalių: Vokietija, Prancūzija, Danija, Švedija… Vaikams smagu keliauti, pasirodyti. Tik vadovai atsidūsta: nei jie daug matė Prancūzijos Disneilendo, nei daug pasaulinės parodos Hanoveryje – atsakomybės jausmas visada nustelbia naujų įspūdžių paieškas. Keliaudamas su dideliu būriu vaikų neatsipalaiduosi nė minutei, užtat dabar režisieriai sutartinai mano, kad pačios smagiausios jų kelionės buvo, kai keliaudavo tik dviese. Per Naujuosius metus išsirinkdavo, kur važiuos, apsibrėždavo tą vietą žemėlapyje, ir vasarą, tik gavę atostoginius, iškeliaudavo. Draugai, artimieji traukydavo pečiais – valgo žalius kopūstus su lašiniais kaip delikatesą, o pinigų kelionėms randa! Tiesa, kartais ir pritrūkdavo. Kartą grįžo abu iš Pakrymio. Buvo septinta ryto. Pasirodo, pinigų buvo likę tik vienam bilietui iki namų Lentvaryje. Petras, ramiai tarstelėjęs, kad Vilniuje dar turi reikalų, įsodino Leontiną į traukinį, o pats ėjo… rinkti butelių, kad pardavęs galėtų nusipirkti bilietą!

Ir be pinigų galima ištverti

O kaip teatras gyvuoja dabar, kai sunkmetis, visi aimanuoja? “Dabar jau ne pinigų, o kad tik pipirų negautum… Štai Teatro dieną suvažiavo į Kuršėnus daug svečių iš kitų miestų, spektakliai truko  visą dieną! Vakare – šventinis Teatro dienos užbaigimas, o biudžetas – 100 litų… Bet vis atsiranda rėmėjų. Vadinasi, teatras rūpi”, – sako Leontina.

Tikrai, saviveiklos teatrui dabar laikai labai nedėkingi… “O kur dingsi? – retoriškai klausia Petras ir prisimena: – Nors anksčiau mamai (Leontinai) esu sakęs: o gal metam tą kultūrą…” Ir papasakoja, kaip kadaise labai susižavėjo keramika, net buvo kilusi mintis imtis keramikos dirbinių verslo! Nieko keista, juk Kuršėnai vadinami Lietuvos puodžių sostine. Bet šią mintį šalin nuvijo Leontinos nuojauta. O ir teatrą palikti buvo labai gaila – juk tiek nuveikta…. Ir, kaip sako Petras, “ant batono užsidirbam…”

Renkiesi pats, kad nieko nekaltintum

Valskių atžalos, tiek Vilius, tiek Vaidas, vaikystėje aktyviai vaidino “Ikaro” spektakliuose, tačiau nė vienas teatro nepasirinko. Vyresnysis Vilius baigė Pedagoginį universitetą, įgijo kūno kultūros specialybę, šiuo metu su sužadėtine uždarbiauja Airijoje. Pasak tėvų, jis labai myli tėvynę, bet neturėjo kito pasirinkimo, kaip laikinai išvykti. Reikia grąžinti prieš krizę pasiimtą būsto paskolą…

Jaunėlis Vaidas pasirinko studijuoti geografiją. Tėvai džiaugiasi sūnų sprendimu. “Taip juos mokėm: rinkitės, ką norit ir kaip norit, kad nieko nereikėtų kaltinti. Svarbiausia – daryti, kas patinka, nes jei kada kas nors nutiks, pavyzdžiui, sumažės pinigų ir darbas bus nemielas, – užsikankinsit”, – dėstė Leontina.

Gerų minčių niekada nestinga

Tik gaila, kad nemažai pamąstymų… suliepsnoja krosny. Tai dar vienas akibrokštas: Petras mėgsta eiliuoti ant medžio pliauskų ar kitokių neapdirbtų medžiagų – sako, tuomet geriausiai išeina, bet viską, vos užrašęs, sudegina! Tik nedegina išmintingų kalambūrų, kuriamų individualiai kiekvienam savo ikariukui, kai šis jau ruošiasi palikti teatrą. “Tik nedaryki to, dėl ko vėliau gailėsies… / Po ąžuolo nenukirstom šakom / Sapnuoki “Gatvės šokį” su panom…”

Vadovams liūdna paleisti kiekvieną vaiką, ne vienus metus lankiusį teatrą. Užtat labai malonu sulaukti jų laiškų! Įdomu, ką gyvenime veikia buvusi  Pepė, Eglė ar Snieguolė… O kaip smagu, jei su “Ikaru” augęs vaikas (pvz., šokėjas Andrius Butkus) pasirenka menišką specialybę! Kažkas širdyje tai pasėjo.