Dabartinės Vakarų didvalstybių pastangos bendraujant su Rusija išsaugoti „didžiąją taiką“ Gruzijos ir Ukrainos sąskaita niekuo nesiskiria nuo Vakarų didvalstybių nuolaidžiavimo Hitleriui.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą siekta „didžiosios taikos“ Austrijos, Čekoslovakijos, Lietuvos ir Lenkijos sąskaita. Dabar Europos Sąjungos sostinėse su palengvėjimu atsidūstama: Ukrainos rytuose, arba Donbase, jau savaitė, kaip paskelbta taika.

Nors visą savaitę po paliaubų paskelbimo šaudoma ir žūsta kariai, vien žinios apie trišalio ES, Rusijos ir Ukrainos protokolo dėl ugnies nutraukimo pasirašymą pakako, kad Europa suabejotų, ar reikia įvesti Rusijai naujas ekonomines sankcijas. Nes jeigu jau beveik taika, tai kam tos sankcijos? Galgi vis dėlto pavyks gražiuoju susitarti su Vladimiru Putinu? Kanclerė Angela Merkel, kuri jau buvo palaidojusi visas viltis, pirmadienį, sužinojusi apie jo ir Ukrainos prezidento Petro Porošenkos pokalbį telefonu, vėl prašneko apie „deryboms atviras duris“. Svarbiausia, pasak jos, siekiant taikos Ukrainoje „kariniai metodai visai netinkami“.

Tokia reakcija į agresoriaus elgesį jau matyta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai Europos didvalstybės darė viską, kaip jos įsivaizdavo, kad to karo išvengtų, juoba Adolfo Hitlerio vadovaujamos Vokietijos reikalavimai atrodė tokie suprantami. Kas čia keisto, kad visi vokiečiai nori susijungti vienoje valstybėje? Juk be savo imperijos likusi Austrija vieningai balsuoja už prisijungimą prie Vokietijos. O vokiškai kalbantys Čekoslovakijos Sudetai (tai iš esmės tos pačios Austrijos dalis) – nejau nebūtų teisinga, jeigu mainais „už taiką mūsų amžiui“ čekai juos savanoriškai atiduotų Hitleriui? Vokiškąjį Mėmelį patys lietuviai sutinką atiduoti Reichui.

Dar liko toks Dancigas, Lenkijos dalimi atkirstas nuo Vokietijos. Hitleris viso labo nori eksteritorinio koridoriaus į jį, o tie užsispyrę lenkai nenori jo duoti. Negi lenkai – ne karo Europoje kurstytojai?

„Kaip siaubinga, kad mes čia [Vakaruose] turime kasti tranšėjas ir matuotis dujokaukes dėl rietenų tolimoje šalyje tarp žmonių, apie kuriuos nieko nežinome“, – atverdamas kelią Hitlerio agresijai retoriškai klausė Britanijos premjeras Neville’is Chameberlainas. Sužinojus apie Reicho ultimatumą Lenkijai jam antrino prancūzas socialistas Marcelis Deatas: „Mirti už Dancigą? Ne!“

Štai taip, manydami, kad pasimokė iš klaidų, atvedusių į Pirmąjį pasaulinį karą, tad siekdami išspręsti visus konfliktus nenaudojant karinės jėgos, europiečiai ir nužygiavo tiesiai į Antrąjį pasaulinį. Po šio irgi daug kalbėta, kad dabar jau visi tikrai pasimokę, tad jokio agresoriaus taikinimo ir nuolaidžiavimo jam nebus. Tikrai?

Rugsėjo 1-ąją, minint šimtmetį nuo Pirmojo pasaulinio pradžios, atsiverčiu respektabilųjį „The Financial Times“ ir skaitau dar respektabilesnio Harvardo, Oksfordo, Stanfordo universitetų profesoriaus, kitų ne mažiau garbingų mokslo įstaigų tyrėjo Niallo Fergusono tekstą, kuriame vedamos paralelės tarp Pirmojo pasaulinio ištakų ir dabartinės krizės Ukrainoje: „Tikroji istorijos pamoka tokia: palyginti nedidelė krizė dėl lopinėlio trečiarūšės Rytų Europos teritorijos gali sukelti pasaulinį konfliktą tik tuo atveju, jei priimantieji sprendimus padarys visą eilę klaidų.“ Ir toliau apie tai, kad negalima varyti Vladimiro Putino į kampą, spausti jo, nepaliekant pasirinkimo, nes mažytė vietinio masto problemėlė Rytų Ukrainoje gali sprogti kova dėl dominavimo Europoje.

Tikroji istorijos pamoka – kad ji nieko nemoko, netgi tokių pripažintų jos metrų, kaip N.Fergusonas. Jeigu politikai tikrai mokytųsi iš istorijos, jie žinotų, kad į Antrąjį pasaulinį karą atvedė dvi klaidos: 1) neužbaigtas Pirmasis pasaulinis karas ir po to Versalyje sudaryta bloga taika (ne veltui vis daugiau istorikų kalba apie vieną Pasaulinį karą, tik vykusį dviem etapais, su pertrauka jėgoms atgauti); 2) baimė ryžtingai panaudoti karinę jėgą, vos tik Hitleris ginkluotu būdu ėmė atkūrinėti, vokiečių požiūriu, Versalyje pamintas jų teises.

Pirmoji klaida buvo pakartota 1990–1991 m., kai griuvus Sovietų Sąjungai nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta Vakarų pergalė šaltajame kare. Fiksuojant tai ne tik teisiniais dokumentais, bet ir įvedant okupacines pajėgas bei pertvarkant nugalėtąsias teritorijas pagal nugalėtojų valią. Užuot tai padarę, Vakarai ėmėsi ramstyti po Ronaldo Reagano smūgio griūvantį sovietinį monstrą, maitinti Rusiją pinigais, saugoti ją nuo tolesnio irimo. Kas pamiršo – savo pirmąjį revanšistinį karą prieš Čečėniją „demokratinė“ Boriso Jelcino Rusija kariavo iš esmės už Vakarų pinigus.

Rusijos visuomenė, panašiai kaip kadaise Vokietijos, liko nesupratusi, kaip ir kodėl ji pralaimėjo karą. Vokiečiai nesuprato, kodėl juos dalija Versalyje, jeigu karas baigėsi jų kariuomenei stovint giliai įsitvirtinus priešo kraštuose, svetimo kareivio batui taip ir nepalietus vokiškos žemės. Rusijos žmonės nesuprato, kodėl jie turi palikti Rytų Europą, išbarstyti Sovietų Sąjungą, jeigu jų niekas nenugalėjo, – juk jie viską padarė savo geru noru, už Vakarų pažadus būti draugais ir sąjungininkais. Ir vokiečiai, ir rusai padarė vienodas išvadas – dėl visko kalti vidaus priešai, sudavę klastingą smūgį į nugarą. Turėtą galią galima atkurti, o žemes ir vietą tarp pasaulio didžiųjų – susigrąžinti.

Antrąją klaidą Vakarai ėmė kartoti 2008-ųjų rugpjūtį. Ieškant panašumų su Hitlerio veiksmais, V.Putino agresiją prieš Gruziją būtų galima lyginti su Reino krašto remilitarizavimu 1936-aisiais. Tuomet Vokietijos kariuomenė vėl įžengė į pasienio su Prancūzija žemes, taip sulaužydama ir Versalio, ir Lokarno sutartis, o Prancūzija, Britanija, Lenkija, Belgija nė piršto nepajudino, kad ją sustabdytų, nors jų karinis pranašumas buvo absoliutus, o vermachtas turėjo įsakymą nuaidėjus bent šūviui iš sąjungininkų pusės sustoti ir trauktis.

Galima neabejoti, kad jeigu prasidėjus Rusijos agresijai į Gruziją būtų buvusi atskraidinta nors viena NATO lėktuvų eskadrilė ar bent priešlėktuvinė baterija, Rusijos „taikdariai“ būtų sprukę atgal. Bet NATO 2008-aisiais nedrįso šauti į rusus, lygiai kaip ir prancūzai ar britai 1936-aisiais nedrįso šauti į vokiečius. Todėl šiandien jau turime Krymo „anšliusą“ ir Sudetų kampaniją Ukrainos rytuose.

Greta analogijų yra ir skirtumų: laisvę mylintys Ukrainos kazokai, kada atsitokėjo, ėmė šaudyti į rusų agresorius daug aršiau ir taikliau nei ramūs ir įstatymus gerbiantys čekų biurgeriai į vokiečius. Šis skirtumas ir suteikia vilčių, jog iki Dancigo koridoriaus klausimo nebus prieita, tik svarbu, kad Vakarai suprastų: kai susiduri su agresija, jėga – geriausias sprendimas, ir nieko nėra blogiau už blogą taiką, nes ji visados veda į didžiulį karą.