"Veido" archyvas

Prieš 75 metus, 1935 m. rugsėjį, legendinis svastikos ženklas įstatymu buvo įtvirtintas kaip galingiausios Europoje Trečiojo Reicho valstybės simbolis ir tapo vokiečių nacionalinės vėliavos dalimi. Nuo to laiko beveik viso pasaulio diletantai šį ženklą vadina fašistiniu.

Šiam gražiam ir paslaptingam simboliui jau daugiau nei 30 tūkst. metų. Paplitęs jis buvo beveik visame pasaulyje (išskyrus Australiją). Žodis “svastika” kilęs iš sanskrito linkėjimo “asti” – “džiaukis, būk laimingas”. Šį stiprų ir dinamišką ženklą lietuviškai galima vadinti sūkurėliu. Jį naudojo indėnai, induistai, budistai, vikingai, graikai, romėnai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikščionys.

Psichoanalitikai beveik hipnotizuojantį svastikos poveikį aiškina tuo, kad joje pavaizduoti du susipynę kūnai. Viena linija neva reiškianti lytinį aktą horizontalioje padėtyje, kita – vertikalioje. Turkijoje svastiką galima išvysti nupieštą ant chalato, čiukčiai ja puošia čiumą, lietuviai – Velykų margučius, latviai – tradicines sege susegamas moteriškas skaras. Ir niekur tai neturi nieko bendra su fašizmu.

Simboliką kartos perima vienos iš kitų. Susidarius tam tikroms socialinėms ar politinėms prielaidoms, ji padeda burti mases kokioms nors idėjoms įgyvendinti. Taip atsitiko ir su svastika. Naujaisiais laikais svastika tapo svarbiausiu nacionalsocialistinio ir fašistinio judėjimo elementu.

Priminsime, kad kylanti Vokietijos politinio gyvenimo žvaigždė Adolfas Hitleris suprato, jog Vokiečių nacionalinei socialistinei darbininkų partijai (NSDAP) reikia emblemos, simbolio, kuris patrauktų į ją mases. Po ilgų apmastymų iš daugybės projektų jis pasirinko raudoną vėliavą su baltu skrituliu ir juoda svastika centre. Raudona spalva turėjo simbolizuoti socialistinę proletarišką NSDAP kilmę, baltas skritulys – nacionalsocializmo mokymo grynumą, o juoda svastika – kovą dėl arijų rasės viešpatavimo. Tokios kompozicijos nuo 1920 m. pabaigos ji tapo oficialia NSDAP vėliava. Hitleris nemėgo iš sanskrito kalbos kilusio žodžio “svastika” ir savąjį ženklą pavadino “Hakenkreuz”.

"Veido" archyvas

Hitlerio ranka 1920 m. daryti eskizai, tarp jų ir svastikos ženklo

Stulbinantis įspūdis

Hitlerio manymu, naujas simbolis turėjo paveikti masių sąmonę. Pirmą kartą svastika buvo pademonstruota agitaciniame partijos renginyje 1921 m. Hitleris maloniai nustebo matydamas, kokį stulbinantį įspūdį susirinkusiems padarė šis ženklas. 1923 m. NSDAP suvažiavime fiureris paaiškino partinės vėliavos reikšmę: baltas apskritimas raudoname fone – nacionalinės švaros ir jėgos simbolis, juodoji svastika – kvietimas negailestingai kovai su komunistais ir žydais.

Simbolikai Hitleris teikė itin didelę reikšmę. Turėdamas dailininko gabumų, pats ėmė projektuoti partinių plakatų, gairelių, uniformų eskizus. Ir visur vyravo juodoji svastika. 1920 m. buvo patvirtintas nacistų ženklelis, papuoštas svastika. Jau trečiąjį dešimtmetį partijoje atsirado daugybė skiriamųjų ir pasižymėjimo ženklų su svastika. Be to, į Trečiojo Reicho simbolių sąrašą buvo įtrauktas erelis ir ąžuolo lapai.

Lambache, Austrijoje, yra senas vienuolynas, kurio durų frontone iškaltas herbas su stilizuotos svastikos ženklu ir popiežiaus mitra. Prieš daugelį metų prie to vienuolyno gyvenęs muitinės inspektorius, pavarde Hitleris. Jo sūnus, anuomet dar mažas vaikas, Adolfas dažnai su draugais netoli vienuolyno žaisdavęs. Berniukas, kaip ir kiekvienas vaikas pastabus ir smalsus, klausinėdavęs vienuolių apie to herbo reikšmę. Jam buvę paaiškinta, kad herbe iškalta svastika reiškianti keturis pirminius elementus – žemę, vandenį, orą, ugnį ir esanti indų kilmės religinis ženklas bei senos arijų giminės simbolis. Šitų žodžių jaunasis Hitleris nepamiršo.

Hitleris yra pareiškęs, kad nacionalsocialistai krikščionybės simbolį kryžių pakeitė svastika. Jis aiškino, kad “mes, nacionalsocialistai, matome savo programą mūsų vėliavoje. Raudonas laukas simbolizuoja judėjimo socialinę idėją, baltas – nacionalistinę idėją. “Hakenkreuz” – kova dėl arijų judėjimo pergalės ir tuo pat metu “Hakenkreuz” simbolizuoja kūrybą”.

Vokiečių geopolitiko prof. Karlo Haushoferio teigimu, tik jo dėka svastika tapusi nacistų emblema. Jis teigė, kad senovės arijų magai svastiką laikė griaustinio, ugnies ir derlingumo simboliu. Pagal jį, tolimi normanų palikuonys, būdami aukštos civilizacijos, garbino šį simbolį ir, žinodami magijos paslaptis bei būdami magai valdovai, valdė tautas bei gamtos jėgas. Ir štai dabar arijai turi “grįžti prie ištakų”, su slaptomis didybės bei prievartos jėgomis sudaryti sąjungą, kad pagreitintų žmonijos atėjimą į “arijų viešpatavimą”.

Po vėliavą su svastika – kiekvienoje šeimoje

1935 m. rugsėjo 15 d. partinė raudona su juoda svastika vėliava buvo juridiškai įteisinta kaip valstybinė. O dar iki oficialaus svastikos įteisinimo sausumos kariuomenės vadas Werneris von Fritschas pasirašė įsakymą dėl svastikos įkomponavimo į kariuomenės regalijas. Taigi svastika pradėjo vyrauti visose šalies gyvenimo srityse. Kiekvienoje Trečiojo Reicho šeimoje privalėjo būti po vėliavą su svastika. Buvo pageidaujama, kad svastiką vėliavoje išsiuvinėtų šeimos galvos žmona.

Tikri filatelistai žino, kokie gražūs ir aukšto meninio lygio yra Trečiojo Reicho pašto ženklai. Savaime aišku, šie miniatiūriniai meno kūriniai negalėjo apsieiti be svastikos. Todėl 1934 m. sausio 21 d. Vokietijos pašto žinyba išleido devynių pašto ženklų seriją, kurioje pirmą kartą buvo pavaizduotas “Hakenkreuz”. Per 12 nacionalsocializmo buvimo valdžioje metų pašto žinyba išleido 29 pašto ženklus su svastika.

Milijonai vėliavų su svastika plevėsavo Vokietijos miestuose ir kaimuose, visuomeniniuose renginiuose ir sporto varžybose, suvažiavimuose ir koncertuose, vestuvėse ir laidotuvėse. Iškylos, paradai, bendri šokiai ir dainavimas prie fanfarų, o virš viso šito plazdančios vėliavos su svastika – tai formos visuomeninio gyvenimo, kuriame aktyviai dalyvavo absoliuti didžiuma Vokietijos visuomenės. Kadangi Hitleriui “Hakenkreuz” visada simbolizavo švarą, žydams buvo uždrausta naudoti vėliavą su svastika.

1936 m. pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje deglas iš Olimpijos bėgikų buvo nešamas į Berlyną. Vokietijos teritorijoje tūkstančiai vaikų su svastikuotomis vėliavėlėmis buvo išstatyti abipus kelio, kurio buvo nešamas olimpinis deglas. Įdomu tai, kad vėliavos bei transparantai su svastika nustelbė olimpines vėliavas su žiedais.
Beje, kai 1939 m. balandžio 20 d. visa vokiečių tauta šventė savo fiurerio Hitlerio gimimo penkiasdešimtmetį ir Berlyne buvo iškilmingai atidaromas naujas bulvaras Rytai–Vakarai, danguje sužibo dirbtinos ugnelės, sudarydamos milžinišką vėliavą su svastika.

O 1942 m. pavasarį, vykstant separatistinėms deryboms tarp Vokietijos ir SSRS, vokiečių pusė buvo pasirengusi, esant teigiamiems derybų rezultatams, pakeisti savo valstybinėje vėliavoje svastikos spalvą iš juodos į raudoną.

Nuostabų ženklą suteršė nusikaltimai

Dar viena įdomi detalė: praėjus daugeliui metų po karo paaiškėjo, kad įspūdingų gabaritų Trečiojo Reicho simbolį buvo pražiopsojusi Vokietijos Demokratinės Respublikos valdžia – vien dėl to, kad svastiką galima buvo matyti tiktai tam tikru metų laiku ir iš tam tikro aukščio. Pirmą kartą geltonąją svastiką iš pageltusių lapuočių tarp žaliuojančių pušų pastebėjo mokslininkas, atliekantis topografines vietovės nuotraukas. Šiuos lapuočius, 57 maumedžius, tam tikra tvarka 360 kv. metrų plote 1938 m. pasodino aistringas fiurerio gerbėjas.

1995 m. vis dėlto buvo priimtas ryžtingas sprendimas iškirsti svastiką vaizduojančius medžius. Bet po penkerių metų senų medžių vietoje išaugo nauji, dar gražesni už senuosius. Ir vėl pasaulis savo televizorių ekranuose matė 60 ir 60 metrų dydžio svastiką, besipuikuojančią pačiame Europos Sąjungos centre.

Taigi elementarūs senovės simboliai tam tikrais istoriniais laikotarpiais gali įgauti praktinę reikšmę ir apgauti politinę doktriną. Belieka tik apgailestauti, kad beprotiškos politikų idėjos ir nusikaltimai suteršė šį nuostabų ženklą.

Priminsime, kad nelabai toliaregiškas Lietuvos Seimas uždraudė naudoti svastikos simbolį. O tai yra didelė skriauda kultūrai. Diletantai seimūnai, deja, nesupranta, kad svarbiausias yra ženklo naudojimo kontekstas. Ar taip ir nesugebėsime reabilituoti turtingiausio senovės tautų mitologijos ženklo – svastikos-sūkurėlio ir paliksime jį tik specialistų reikmėms? Viliuosi, kad toks siauras požiūris į šį nepaprastą ženklą blės ir laikui bėgant išblės.