Nors tradiciškai Nobelio premijų teikimo ceremonija vyks gruodžio 10 dieną, šių apdovanojimų laureatai paskelbti praėjusią savaitę.

„Nobelio premija – tai bilietas į savo paties laidotuves. Nė vienas laureatas po to nėra nuveikęs nieko reikšmingo“, – teigė amerikiečių rašytojas Thomas Stearnsas Eliotas, 1948 m. gavęs Nobelio literatūros premiją.
Nepaisant tokio skeptiškumo, nuo pat 1901 m. geriausi pasaulio medicinos ir fiziologijos, chemijos, fizikos mokslininkai, taip pat taikos skleidėjai, vėliau nominantų gretas papildžius ir rašytojams bei ekonomistams, priima Alfredo Nobelio vardo premiją, reiškiančią pasaulinę šlovę, rankų darbo 18 karatų auksu paauksuotą medalį ir 1,2 mln. JAV dolerių premiją. Tokios garbės savo noru per visą istoriją yra atsisakę vos keli laureatai.
Aistros kasmet užverda iš naujo: spalio mėnesį skelbiant laimėtojus oficialus Nobelio premijos tinklalapis sulaukia kelių milijonų lankytojų bei viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Ypatingas dėmesys skiriamas literatūros ir taikos premijoms, nes jos laikomos subjektyviausiomis bei prieštaringiausiomis.
Vis dėlto sunku paneigti, kad per daugiau nei šimtmetį, Nobelio premijos laureatais tapus 838 asmenims ir 24 organizacijoms, prestižinis apdovanojimas tapo pažangos simboliu, kurio prestižas pranoksta kitus analogus.

Istorija ir šiandiena

„Premija turi atitekti tiems, kurie žmonijai sukūrė didžiausią naudą“, – 1895 m. rašė A.Nobelis. Švedų chemikas, inžinierius, daugiau nei 350 patentuotų išradimų autorius, po mirties tam skyrė savo turtą, kurį pavedė saugiai investuoti ir užtikrinti prizo teikimo tęstinumą daugeliui metų į priekį.
Šiandien Nobelio fondo kapitalo vertė siekia per 330 mln. eurų: atsižvelgiant į infliaciją, tai beveik dvigubai didesnė suma, nei buvo pradžioje. Tiesa, Nobelio fondo statute pabrėžiama, jog premija gali būti ir nesuteikiama, jei konstatuojama, kad niekas jos nenusipelnė. Per ilgą laiką tokių atvejų pasitaikė daugiau nei penkiasdešimt, tačiau – ne šiemet.
Trys mokslininkai – daugiau laimėtojų būti negali pagal įstatus – pasidalys 2013 m. Nobelio premiją chemijos srityje. Kelias pilietybes turintys amerikiečiai Martinas Karplusas, Michaelas Levittas ir Arieh Warshelis išplėtojo kompiuterinius modelius, gebančius analizuoti ir prognozuoti kompleksines chemines reakcijas. Jų dar septintajame dešimtmetyje atvertos galimybės sudarė sąlygas atrasti naujų ir efektyvesnių vaistų, taip pat pagelbėjo automobilių bei saulės baterijų pramonėje.
Įdomu tai, kad M.Levitto karjera galėjo pakrypti visai kitaip, jei dar 1967-aisiais, būdamas devyniolikos metų bei sulaukęs neigiamo atsakymo iš Kembridžo universiteto, jis nebūtų nusprendęs įsirengti šalia jo palapinės ir taip gyventi tol, kol galiausiai buvo išklausytas profesorių bei priimtas mokytis. „Mano patarimas studentams – tikėkite savimi. Jei jūs netikėsite, kaip gali patikėti kiti? Be to, reikia užsispyrimo“, – šiandien sako mokslininkas.
Fizikos srityje šiųmetis apdovanojimas, kaip ir prognozuota, atiteko britui Peteriui Higgsui bei belgui Francois Englertui už Higso bozono, arba vadinamosios dieviškosios dalelės, teoriją. Abu mokslininkai septintajame dešimtmetyje kartu su kitais fizikais aprašė mechanizmą, paaiškinantį, kodėl kai kurios dalelės turi masę, o kitos – ne. Tik po keliolikos dešimtmečių, 2012-aisiais, apvaliame, 27 km ilgio didžiajame hadronų greitintuve paaiškėjo, kad Higgso bozonas, apie kurį buvo numanoma, tikrai egzistuoja ir patvirtina fizikos teorijas. Tyrimais pasiektas naujas suvokimo lygmuo atliks pamatinį vaidmenį ateityje tobulinant įvairius prietaisus bei mechanizmus, tačiau pats P.Higgsas pripažįsta gausybės mokslininkų indėlį ir kuklindamasis dalelę siūlo vadinti ne savo, o skaliarinio bozono vardu.
Amerikiečiai Jamesas Rothmanas ir Randy Schekmanas, taip pat vokietis Thomas Sudhofas buvo pagerbti fiziologijos ir medicinos Nobelio premija už paaiškinimą, kaip ląstelėse vyksta baltymų ir kitų medžiagų judėjimas. Tikimasi, kad tai prisidės tiriant hormonų ir imuninės sistemos veiklą.
O šių metų literatūros Nobelio premija, kitaip, nei prognozuota, atiteko ne japonų rašytojui Haruki Murakami, o kanadietei Alice Munro. Ši rašytoja vadinama šių laikų Čechovu ir įvertinimo sulaukė už apsakymus, atskleidžiančius žmogaus būklės trapumą. Jos apsakymuose svarbesnis ne siužetas, o vidiniai personažų išgyvenimai. Beje, A.Munro dažniausiai rašo apie moterų likimus. 2009 m. jai buvo skirta Bookerio premija.