Šių metų Nobelio premija už laimėjimus ekonomikos srityje skirta trims mokslininkams, pasiūliusiems, kaip praktiškai sumažinti nedarbą.

2010-ųjų Nobelio premija už laimėjimus ekonomikos srityje šiemet skirta trims mokslininkams – Peteriui Diamondui iš Masačusetsto technologijų instituto, Dale’ui Mortensenui iš Ilinojaus Nortvesterno universiteto bei Christopheriui Pissaridesui, dirbančiam Londono ekonomikos mokykloje.

Ši trijulė niekada nedirbo kartu, tačiau visi iš esmės, nors ir skirtingais būdais, darė tą patį: bandė rasti formulę, padedančią sumažinti nedarbą.

Darbo skelbimai didina nedarbą

Pavyzdžiui, P.Diamondas aiškinosi, kokios yra įvairiausių naujo darbo paieškų sąnaudos. Ir nustatė, kad kuo daugiau tarpininkų, tuo sudėtingiau, brangiau ir ilgiau trunka paieška. Kalbant apie darbo rinką tai reiškia paradoksą: jei rinkoje egzistuoja daug įdarbinimo agentūrų, nedarbas bus didesnis, o ne mažesnis, kaip mes įsivaizduojame.

Kita vertus, jei darbdaviai nebus linkę naudotis įdarbinimo agentūrų paslaugomis, o skelbimus apie laisvas darbo vietas skelbs, pavyzdžiui, spaudoje ar internete, tai nedarbą padidins dar labiau, mat darbo ieškantis žmogus į kiekvieną poziciją kaskart turės pretenduoti iš naujo. Tai užims daug laiko bei sąnaudų ir įsidarbinimo galimybes dar labiau sumažins.

Tokios P.Diamondo išvados paaiškina, kodėl net esant nemažai laisvų darbo vietų pasiūlai bet kurioje šalyje ar mieste visuomet yra darbo nerandančių bedarbių, kurių kvalifikacija iš esmės atitinka darbdavio keliamus reikalavimus.

Beje, P.Diamondo darbu tiesiogiai praktiškai yra pasinaudojęs Paryžius. Džiaugdamasi Nobelio premijų skyrimo komisijos sprendimu, Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde priminė, kad būtent P.Diamondo išvados paskatino Paryžiuje į vieną organizaciją sujungti tiek darbo biržą, tiek įdarbinimo agentūras, ir paaiškėjo, jog tai padeda įsidarbinti kur kas daugiau žmonių, nei tuo atveju, kai jiems tenka blaškytis po skirtingas įstaigas. “Žmogus ateina prie vieno langelio ir čia vienu metu įsiregistruoja kaip bedarbis ir kaip pretendentas į visas laisvas pozicijas. Tai labai palengvina darbo paieškos procedūrą”, – pabrėžia Ch.Lagarde.

Kuo mažiau profesijų, tuo geriau

Kitas Nobelio premijos laureatas D.Mortensenas išvedė teoriją apie profesijų įvairovės įtaką nedarbui, ir ypač sunkmečio laikotarpiu. Savo skaičiavimais jis įrodė, kad kuo daugiau skirtingų sričių specialistų yra rinkoje, tuo didesnis nedarbas bus krizės laikotarpiu. Žinoma, čia nekalbama apie universalius specialistus, turinčius iš karto kelias profesijas ir galinčius pretenduoti į skirtingas pozicijas.

Pasirodo, kad sunkmečiu sumažėjus darbo vietų pasiūlai, o bedarbių pagausėjus šansai įsidarbinti sumažėja, jei rinkoje yra labai daug skirtingų profesijų bedarbių, kurių kvalifikacija, tikėtina, neatitiks tų kelių laisvų darbo vietų poreikių. Tuomet ir vėl didėja tikimybė, kad nors rinkoje yra daug bedarbių, tačiau jie neužpildo visų laisvų vietų.

“Mano išvadų esmė ta, kad darbo rinkoje paklausa ir pasiūla neatitinka viena kitos, jei yra per daug specifinė. Darbdaviai ima ieškoti labai siauros specializacijos darbuotojų, nes žino, kad rinkoje tokių gali būti, ir jei neranda, dažnai tiesiog nepriima nieko, nesuteikdami galimybės dirbti platesnės kvalifikacijos žmogui, kuris dėl to ir toliau lieka bedarbis”, – priežastis, kodėl pastarosios krizės metu naujai kuriamos darbo vietos daug kur nedarbo nesumažino, aiškina D.Mortensenas.

“Financial Times” analitikai pateikia kitą pavyzdį. Tarkime, pakilimo laikotarpiu labai daug žmonių randa darbą statybų sektoriuje (taip nutiko ir Lietuvoje). Prasidėjus krizei jie darbo netenka, bet nesugeba susirasti naujo, nes statybininkų nereikia, o žmonės neturi jokios kitos profesijos bei patirties, mat pakilimo laikotarpiu įgijo (jei, žinoma, iš viso įgijo) siaurą statybininko profesiją, o ne, tarkime, platesnę – inžinieriaus, kuri sunkmečiu leistų ieškoti darbo kitose srityse.

Be to, D.Mortensenas pabrėžia, kad nedarbo mastą lemia ir koreliacija tarp vidutinio atlyginimo ir bedarbio pašalpos. Jei atlyginimai yra dideli, palyginti su bedarbio pašalpa, nedarbo lygis paprastai linkęs mažėti. Jei skirtumas nedidelis, nedarbas didėja. Mat tuomet, kaip žinome ir iš Lietuvos pavyzdžio, bedarbis mažiau motyvuotas rasti darbą, nes gauna nuo potencialios algos mažai besiskiriančią bedarbio pašalpą.

Kita vertus, D.Mortensenas apskaičiavo, kad jei atlyginimai nedideli, o bedarbio pašalpa labai maža, nedarbas nemažėja, nors skirtumas tarp algos ir pašalpos yra ženklus. Čia atsiranda ir psichologinių priežasčių, mažinančių darbo netekusio žmogaus motyvaciją ieškoti naujos darbo vietos.

Vadinasi, valstybė, norėdama mažinti nedarbą, turi labai gerai apskaičiuoti, kokia yra ideali – ne per didelė ir ne per maža – bedarbio pašalpa, kad ji nenumuštų ūpo grįžti į darbo rinką.

Beje, abiejų mokslininkų išvadas apibendrinęs ir patikrinęs trečiasis Nobelio premijos laureatas Ch.Pissaridesas priduria, kad, šalia įdarbinimo agentūrų bei profesijų gausos, bedarbio pašalpų dydžio, nedarbo rinką veikia net tokie veiksniai, kaip palūkanų normos ar vyriausybės elgesys prasidėjus krizei. Tarkime, jei vyriausybės dar krizės užuomazgoje į darbo rinką būtų pumpavusios dideles sumas, o ne laukusios, kol tai taps neišvengiama, dabar jau galėtų džiaugtis kur kas mažesniu nedarbu.

Visų trijų mokslininkų išvadas puikiai apibendrina viena išvada: sudėtinga darbo paieškos schema lemia, kad žmonės nežino darbo rinkos poreikių ir dėl to investuoja ne į bendras, bet į specifines žinias, o tai vėliau jiems sutrukdo rasti bet kokį darbą.

Pastarųjų Nobelio premijų už laimėjimus ekonomikos srityje laureatai

2010 m. Peteris A.Diamondas, Dale’as T.Mortensenas, Christopheris A.Pissaridesas
2009 m. Elinor Ostrom, Oliveris E.Williamsonas
2008 m. Paulas Krugmanas
2007 m. Leonidas Hurwiczius, Ericas S.Maskinas, Rogeris B.Myersonas
2006 m. Edmundas S.Phelpsas
2005 m. Robertas J.Aumannas, Thomas C.Schellingas