"Veido" archyvas

Kova dėl teisės organizuoti olimpines žaidynes labai dažnai būna “nesportinė” – negarbinga ir amorali. Geriausias to pavyzdys – nacionalsocialistinės Vokietijos išsikovota teisė prieš 75-erius metus surengti 1936-ųjų žiemos olimpines žaidynes.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijai buvo atimta teisė ne tik pas save organizuoti, bet netgi dalyvauti 1920 ir 1924 metų olimpinėse žaidynėse. Tačiau Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pirmininku išrinkus belgų grafą Anri de Baillet-Latour TOK pozicija Vokietijos atžvilgiu sušvelnėjo. 1928 m. Vokietija jau gavo kvietimą į Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes. Jose vokiečių atletai pasiekė nuostabių rezultatų, komandinėje įskaitoje nusileidę tik JAV sportininkams.

Vėliau Barselonoje TOK kongresas, suteikdamas teisę vasaros olimpines žaidynes rengti Berlyne, nusprendė, kad ir žiemos olimpiada turėtų būti surengta Vokietijoje. Tai buvo paskutiniai metai, kai vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos toje pačioje šalyje. Tiktai tuomet dar buvo neaišku, kuri vietovė taps IV žiemos olimpiados sostine. 1933 m. gegužę Vienoje vykęs kongresas šią misiją nutarė patikėti Bavarijos miestui Garmišui-Partenkirchenui, arba sutrumpintai Ga-Pa.

1935 m. specialiai šiam tikslui Adolfo Hitlerio iniciatyva Garmišo ir Partenkircheno kaimai (beje, tarpusavyje nusiteikę gana priešiškai) buvo sujungti į vieną miestelį. Taigi šios žiemos olimpiados dėka Garmišas-Partenkirchenas iš dviejų niekam nežinomų kaimelių virto klestinčiu kalnų slidinėjimo kurortu.

Iš pradžių fiureris buvo priešiškai nusistatęs olimpinių žaidynių atžvilgiu. A.Hitleris olimpinį judėjimą laikė “žydų ir masonų išsigalvojimu” ir teigė, kad valdžioje esant nacionalsocialistams nieko panašaus Reiche nebus.

1933 m. kovą su naujuoju Vokietijos kancleriu A.Hitleriu susitiko Vokietijos olimpinio komiteto prezidentas dr. Theodoras Lewaldas. Fiureris ir toliau buvo skeptiškai nusistatęs olimpinių žaidynių atžvilgiu, tačiau susitikime dalyvavęs liaudies švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas būsimoje olimpiadoje įžvelgė galingą propagandinį potencialą ir jam pavyko įtikintį fiurerį pakeisti savo nuomonę.

"Veido" archyvas

Vokietijos kancleris A.Hitleris atvyksta į Garmišo-Partenkircheno žiemos olimpinių žaidynių atidarymą

Žiemos olimpiada Garmiše-Partenkirchene turėjo vykti 1936 m. vasario 6–16 d. Jau 1935 m. pasaulį užliejo gausybė reklaminių plakatų, kuriuose buvo pabrėžiama, kad olimpiada vyks Vokietijoje. Ir tik antrame plane galėjai matyti užrašą, kad ją rengia Garmišas-Partenkirchenas. Nacionalsocialistinio sporto vadovai visiškai ignoravo Tarptautinio olimpinio komiteto nuostatus, kuriuose, be kita ko, sakoma, kad žaidynės patikimos miestams, o ne valstybėms.

Nors žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos tik ketvirtą kartą žmonijos istorijoje ir neturėjo tokių senų tradicijų kaip vasaros, vis dėlto jos sulaukė didelio pasisekimo. Norą dalyvauti varžybose pareiškė 755 sportininkai iš 28 šalių.

Priminsime, kad prieškario Lietuvoje buvo gan nebloga ledo ritulio komanda, taip pat būta nemažo susidomėjimo dailiuoju čiuožimu (1931 m. surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas) bei kitomis žiemos sporto šakomis. Tačiau 1929–1933 m. pasaulį apėmusi ekonominė krizė skaudžiai atsiliepė ir Lietuvos sportui: Vyriausybė atsisakė finansuoti sportininkų rengimą žiemos ir vasaros olimpiadoms. Be to, Lietuvoje būta nemažai ginčų dėl šalies sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse, nes Vokietijoje vis labiau reiškėsi rasizmas. Didelį spaudimą darė svarbiausia ir finansiškai turtingiausia Lietuvos žydų sporto organizacija “Makabi”.

Be šios ir kitų priežasčių, prie Lietuvos atsisakymo dalyvauti olimpinėse žaidynėse prisidėjo ir prastas Lietuvos sportininkų lygis. Tuometinio Kūno kultūros rūmų direktoriaus Vytauto Augustausko nuomone, vien dėl vėliavos iškėlimo olimpiadoje dalyvauti neverta. Taigi Lietuvos Vyriausybei nesuteikus tinkamos finansinės paramos, 1936 m. žiemos ir vasaros olimpinėse žaidynėse mūsų šalies sportininkai nedalyvavo.

Olimpiada – A.Hitlerio politikos rėmimo demonstracija

IV žiemos olimpiados organizacinio komiteto pirmininkas Karlas R.von Haltas neslėpė šio renginio, kuris turėjo tapti ir vasaros olimpinių žaidynių Berlyne generaline repeticija, svarbos. Žodžiai “Vokietija”, “tėvynė”, “fiureris” išstūmė žodžius “draugystė, “taika”, “brolybė”. Buvo operuojama sąvokomis “vokiečių tauta”, “Vokietija”, nutylint internacionalinį olimpinio judėjimo charakterį.

K.R.von Haltas planavo grandiozinį renginį su nacionalsocialistiniu elitu bei fiureriu priešakyje. Militarizuota statybinė “Todto” organizacija praplatino kelią nuo Miuncheno iki Ga-Pa, buvo numatyti papildomi traukinių reisai. Olimpinėms žaidynėms ruošėsi ir policija bei kariuomenė. Šioms formuotėms žaidynės tapo bandomuoju poligonu, kuriame buvo galima išbandyti tvarkos palaikymo metodus, dalyvaujant didelėms masėms žmonių, bei saugumo užtikrinimą ypač svarbiems asmenims.

A.Hitlerio dalyvavimas žaidynėse turėjo ne tik padidinti šio renginio prestižą, bet ir tapti A.Hitlerio bei jo politikos rėmimo demonstracija. Ir štai atėjo IV žiemos olimpinių žaidynių Garmiše-Partenkirchene atidarymo momentas.

Žaidynių šeimininkas K.R.von Haltas išgyveno jaudinančių akimirkų: juk nuo to, kokį įspūdį susidarys žaidynių protektorius A.Hitleris, priklausė jo tolesnė karjera bei gyvenimas. Todėl nieko nuostabaus, kad sakant pasveikinimo kalbą jo balsas drebėjo. Po žodžių apie olimpinę idėją, olimpinę vėliavą bei tautų draugystę Trečiojo Reicho fiureris A.Hitleris tarė: “Skelbiu ketvirtąsias žiemos olimpines žaidynes atidarytas.” Trenkė patrankų salvė, ir sportinės žaidynės prasidėjo.

Ga-Pa žaidynės buvo labai populiarios. Iš viso jose buvo surengtos 17 rungtys aštuoniose oficialiose sporto šakose. Į šuolių nuo tramplino varžybas parduota net 100 tūkst. bilietų.

Vokietijos olimpinė komanda laimėjo nemažai apdovanojimų. Tam padėjo ir TOK neprincipingumas – paskutinę akimirką buvo priimtas nutarimas, kad žaidynėse negali dalyvauti profesionalūs slidinėjimo instruktoriai. Vokiečiai šaltai pareiškė, kad jų slidininkai tokie niekada nebuvo ir nėra. Šveicarai, austrai ir prancūzai stropiai vykdė TOK reikalavimą ir neteko olimpinių medalių vokiečių naudai.

Atšauktos olimpinės žaidynės

Žiemos olimpinės žaidynės nacionalsocialistams suteikė puikią galimybę nustebinti pasaulį Trečiojo Reicho laimėjimais. Iš parduotuvių, viešbučių, aludžių dingo užrašai, nukreipti prieš žydus, taip pat laikinai buvo nutrauktas žydų bei krikščionių religijų pjudymas. Nacionalsocialistai pasistengė įrodyti, kad Vokietija gali surengti nešališkas varžybas. Simboliniu Trečiojo Reicho olimpinės rinktinės žydu tapo geriausias prieškario ledo ritulininkas, Vokietijos ledo ritulio rinktinės kapitonas Rudi Ballas. Taigi kiekvienas galėjo įsitikinti, kad žydai Vokietijoje ir valdant A.Hitleriui neva turi lygiai tokias pat teises bei galimybes, kaip ir germanai. O kad R.Ballas buvo vienintelis žydas, atstovavęs Vokietijai žiemos žaidynėse, vokiečiai niekada neminėjo. Tuo metu jis gyveno fašistinėje Italijoje ir sutiko dalyvauti olimpinėse žaidynėse su sąlyga, kad po žaidynių uždarymo jam kartu su tėvais bus leista išvažiuoti iš Vokietijos.

A.Hitlerį taip įkvėpė 1936 m. žaidynių sėkmė, kad jis nusprendė greitai ją pakartoti. Jis planavo, kad ateityje visos olimpinės žaidynės turėtų vykti Vokietijoje. Diktatorius liepė architektui Albertui Speerui suprojektuoti didžiulį stadioną. Milžiniškas 400 tūkst. vietų stadionas iki 1944 m. turėjo būti pastatytas Niurnberge.

1940-ųjų vasaros žaidynes pasišovė surengti kelios valstybės. Žaidynes planuota rengti Tokijuje, o Bavarijos miestą Garmišą-Partenkircheną TOK pasirinko tų pačių metų žiemos olimpinių žaidynių vieta. Tačiau 1938 m. Japonijai užpuolus Kiniją žaidynes pavesta organizuoti Šveicarijai. TOK pasirinktame Garmiše-Partenkirchene 1940 m. žiemos olimpinės žaidynės surengtos nebuvo, nes, 1939-aisiais Vokietijai pradėjus Antrąjį pasaulinį karą, jos atšauktos.

Dėl karo buvo atšauktos ir 1944 m. žaidynės, turėjusios vykti Italijoje (Kortina d’Ampece). Kita olimpiada buvo surengta jau po karo – 1948 m. Londone. O Vokietijoje olimpinės žaidynės vėl įvyko tik 1972 m. – Miunchene.