BFL

Elektros jungtys su Švedija ir Lenkija turėtų veikti 2016-aisiais

Svarbiausi ateities uždaviniai – europinės elektros jungtys, dujų importo terminalas ir dujotiekis iš Jurbarko į Klaipėdą.

Jokia kita sritis negalėtų šiandien lygintis su energetika reikšmingų ir brangių ateities projektų skaičiumi. Kaip tik todėl, kad brangių, viešojoje erdvėje ir vyksta nuolatinis “totalizatorius”, kas gi bus pastatyta per artimiausią dešimtmetį, o kas – ne.

Atominiai šokiai

Pradėkime nuo Visagino atominės elektrinės (VAE), kurios kaina, kaip ir galima joje gaminamos elektros savikaina, kol kas – valstybės paslaptis. Iš oficialios tribūnos girdime tik patikinimus, kad mūsų elektrinė bus saugi ir gamins konkurencingą regione energiją. Tiesa, šiuos įtikinėjimus netrukus atsivijo ir nelabai realūs, “The Economist” apžvalgininko vertinimu, raginimai ES teritorijoje riboti prekybą “nesaugia” Rusijos bei Baltarusijos elektrinėse gaminama atomine energija.

Prieš dešimtį dienų premjerą Andrių Kubilių į Visaginą lydėjusiems žurnalistams pagaliau pranešti pirmieji konkretūs skaičiai: pasirodo, numatoma statyti du 1700 MW galios reaktorius, kurių pirmasis turėtų pradėti veikti 2020-aisiais. Tuomet belieka griebtis daugybos lentelės: kadangi, pasak akademiko Jurgio Vilemo, sunku tikėtis, kad po Fukušimos katastrofos įvedus papildomų saugumo reikalavimų 1 kW reaktoriaus instaliuotos galios kainuotų mažiau nei 5 tūkst. JAV dolerių, pirmojo VAE bloko statyba viršys 20 mlrd. Lt, ir tai – dar be pačių pinigų (palūkanų normų ir kredito aptarnavimo išlaidų) kainos.

“Veido” kalbintas J.Vilemas tvirtino nemanąs, kad pastaruoju metu išryškėjęs lietuvių skepticizmas branduolinės energetikos atžvilgiu tėra laikina emocinė reakcija: “Stebėdami įvykius turtingoje Japonijoje žmonės supranta, į kokią bejėgišką padėtį nelaimės akivaizdoje patektų patys. Tai ne emocijos, o atsakomybės suvokimas. Atsakomybę dėl avarijos Japonijoje prisiimančios “Tepco” kompanijos apyvarta solidesnė už Lietuvos metinį biudžetą, bet atrodo, kad jai nepavyks išvengti bankroto. Todėl pasaulyje vis garsiau skamba nuomonė, kad branduolinė energetika neturėtų būti mažų valstybių, kurios pačios nepajėgtų susidoroti su padariniais, žaisliukas. Juk Visagino atveju turėtume kompensuoti ne tik savo, bet ir Latvijos bei Baltarusijos gyventojų patirtus nuostolius.”

Kitas svarbus niuansas, į kurį praėjusią savaitę atkreipė dėmesį Lietuvos prezidentė, yra sutarties su būsimuoju VAE strateginiu investuotoju sąlygos. “Nenorėčiau, kad pasikartotų “Williams” istorija”, – užsiminė Dalia Grybauskaitė.
Šiam JAV koncernui, su valstybės palaiminimu privatizavusiam “Mažeikių naftą”, buvo numatytos išskirtinės veiklos sąlygos ir valstybinių įmonių – jo verslo partnerių – paslaugų nuolaidos. Dalies tuomet suteiktų privilegijų (pavyzdžiui, Būtingės terminalan atplaukiančių tanklaivių aptarnavimo, “Klaipėdos naftos” ir “Lietuvos geležinkelių” lengvatinių tarifų) derybose ir teismuose sunkiai pavyksta nusikratyti ligi šiol, nors pasikeitė jau keli Mažeikių gamyklos savininkai.
Taigi kuo praėjusią savaitę viešėdama JAV potencialius investuotojus viliojo Energetikos ministerijos komanda?

Vartotojai bijo blogiausio – įsipareigojimų supirkti tam tikrą elektros kiekį sutartine, investicijų grąžą garantuojančia kaina. “Tai prieštarautų ES deklaruojamiems atviros rinkos principams. Antra vertus, nematau, ką daugiau Lietuva privatiems investuotojams galėtų pasiūlyti. Todėl ir netikiu VAE projekto sėkme”, – neslepia J.Vilemas.

Be to, baigiama tvirtinti direktyva, drausianti laidoti radioaktyviąsias ES valstybių atominių elektrinių atliekas už Sąjungos ribų. “Nepamirškite, kad tai, ką dabar už ES pinigus pradedame statyti, tėra viso labo laikina radioaktyviųjų atliekų saugojimo aikštelė, tarnausianti geriausiu atveju šimtą metų. Tačiau tai nėra atliekų laidojimas, kuris reikalauja daug rimtesnių investicijų. Net jeigu į naujosios elektrinės energijos kainą būtų įskaičiuota šiam tikslui kaupiamų lėšų dalis – patys suprantate, kiek per šimtmetį Lietuvoje pasikeis vyriausybių, kiek išgyvensime ekonominių krizių ir kokia menka tikimybė, kad sukauptas fondas būtų naudojamas pagal pradinę paskirtį”, – perspėja akademikas.

Daug terminaliukų ar vienas terminalas

J.Vilemas prisimena, kad dar 2006 m. trijų Baltijos šalių mokslininkų pastangomis buvo parengta ir politikams pateikta bendra Baltijos valstybių energetikos strategija, kurioje nurodyta, jog suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą rytinėje Baltijos pakrantėje racionaliausia statyti netoli Rygos, o kartu – ir Inčiukalnio požeminės dujų saugyklos. “Tokiam žingsniui paragino netgi Europos Komisija, pažadėjusi dengti iki 30 proc. bendro projekto išlaidų. Tačiau ar jums teko girdėti apie panašias derybas?” – klausia akademikas.

Iš tiesų – Lietuva, mėgstanti pasigirti, kad kitos Baltijos šalys jau sutarusios pirkti būsimosios VAE gaminamą energiją (neaišku, kokia kaina) ir netgi galbūt įsigys Klaipėdoje atsirasiančio SGD terminalo akcijų (neaišku, kam to reikės savus terminalus projektuojančioms kaimynėms), pati prisidėti prie bendrų projektų nerodo iniciatyvos. Nors visi ekspertai tvirtina, kad vieno didesnio terminalo statyba visų Baltijos šalių gyventojams apsimokėtų labiau, nei mažiausiai trys “terminaliukai”.

Juolab ir perspektyvas suskystintų gamtinių dujų rinkoje specialistai vertina sveikai: dėl JAV gavybos šuolio susidaręs pigių SGD perteklius slūgsta, tačiau stabdomų atominių elektrinių energijos nuostolius Japonijoje artimiausioje perspektyvoje žadama kompensuoti deginant atvežtines dujas. Tai, kad “Gazpromas” į Europą šįmet vamzdynais tiekia penktadaliu daugiau gamtinių dujų nei pernai, nors Vakaruose stovinčių SGD terminalų pajėgumai anaiptol nėra išnaudojami, irgi leidžia daryti tam tikras išvadas.

Kol ekspertai pasikeisdami brangiai svarsto, kurią turimos kuklios pakrantės atkarpą aukoti būsimam terminalui, premjeras įtikinėja, kad 2014-aisiais pajūryje jau švartuosime pirmąjį dujovežį. Ko gero, savo tankuose atgabensiantį krovinį iš JAV.

Neseniai Energetikos ministerija skyrė pirmąją finansinę injekciją dujotiekiui Šakiai–Klaipėda tiesti (atkarpa nuo Šakių iki Jurbarko jau nutiesta “Lietuvos dujų” lėšomis). O štai geologinių tyrimų rezultatų iš Syderių vietovės, kurioje planuojama statyti Lietuvos požeminę dujų saugyklą, kaip nėr, taip nėr. O ir premjeras staiga prabilo, kad tokia saugykla nėra pirmaeilis energetikos objektas.

Skirtingai vertinamos dujotiekio, sujungsiančio Lietuvos ir Lenkijos dujų sistemas, perspektyvos. J.Vilemas tvirtina, kad projektas turi šansų judėti į priekį, nes taps svarbia europinės dujų magistralės grandimi, o ES vykdomų energetikos projektų ekspertas Vidmantas Jankauskas žiūri skeptiškai ir mano, kad tokio dujotiekio prireiks nebent Lenkijai pradėjus pramoninę skalūninių dujų gavybą.

Tačiau abu sutaria, kad elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektai Lietuvos energetikos sistemai būtini.