Pasaulinėje parodoje “Expo 2010″ Šanchajuje eksponuojama klaipėdiečio Vytauto Karčiausko dinaminė skulptūra “Noriu būti”.

Jei taptume pėdsekiais ir Klaipėdos žemėlapyje žymėtume taškus, kur ieškoti menininko Vytauto Karčiausko pėdų, gautume tankiai primargintą miesto schemą.

Daugiausiai darbo turėtume centre ir Senamiestyje. Štai Tiltų gatvėje šalia Biržos tilto stiebiasi Vytauto rankomis sodintas ąžuoliukas, prieš porą metų įrėmintas pilko granito bareljefu su dviem bronzinėmis pėdutėmis, simbolizuojančiomis Sąjūdžio dešimtmečius. Tos pėdutės buvo tapusios problema valdininkams, mat viešoje erdvėje išdygo ne tik be miesto finansinės paramos, bet ir be leidimų. Menininkui dėl jų teko aiškintis savivaldybėje.

Patį Atgimimo ąžuoliuką prie savo namų V.Karčiauskas 1988-aisiais irgi pasodino be leidimų. Buvo gąsdinančiųjų, kad neprigis, skurs Senamiesčio sienų gožiamas. O medelis sau lapoja ir tapo gyvu miesto Sąjūdžio paminklu.

Kaip prigijo ir Vytauto kurti metaliniai balandžiai senajame miesto pašte, ir jo prašmatnūs sietynai, nukaldinti Klaipėdos dramos teatrui. Nors šiuo metu griūvantis teatras paverstas statybų aikštele, dailininkas tikisi, kad po rekonstrukcijos šviestuvai grįš į savo ankstesnes vietas.

O ir raudonasis slibinas ant namo sienos priešais privačios V.Karčiausko galerijos duris atrodo tarsi visuomet ten rangęsis. Šeimininkas, nuo laiptelių stebėdamas, kaip šalia jo kūrinio fotografuojasi nepažįstamos mergaičiukės, su pasididžiavimu pasakoja, kad slibinas, arba smakas, mitologijoje dažnai siejamas su tekančiu vandeniu. Šis konkrečiai simbolizuoja Danės upę ir šalia jos pražuvusį legendinį medžiotoją Vilką, iš kurio klampioje pelkėje teliko įspausta pėda.

Pražuvėlio brolis Elnias, persikraustęs čia gyventi, Vilko klaidžiotas vietas pavadino “Klai(džiota) pėda”. Vytautas savo įkurtą meno galeriją Klaipėdos senamiestyje prieš penkiolika metų pakrikštijo tiesiog “Pėda”.

Įamžintų pėdų istorijos

Ir nejučia užsikrėtė žymių žmonių pėdų atspaudų kolekcionavimu. Klaipėdiečiai ir žymesni miesto svečiai jau nebesistebi, menininko paprašyti gipse palikti savo pėdų atspaudus. O pernai vykusios tarptautinės regatos “The Tall Ships’ Races Baltic 2009″ metu V.Karčiauskas pranoko pats save, sugebėjęs įamžinti daugiau nei septyniasdešimties regatos burlaivių kapitonų pėdas. “Kai siūliau organizatoriams tokią akciją, jie įspėjo daug nesitikėti: jei pasirodys penkiolika–dvidešimt kapitonų, bus puiku. Tačiau idėja užsidegė patys buriuotojai, juolab turėta vilčių įrengti ir iš metalo išlietų kapitonų pėdų alėją Danės krantinėje”, – pasakoja menininkas. Metai beveik prabėgo, miesto valdžia savo ketinimus pamiršo. Kitąmet ta pati regata vėl žada aplankyti Klaipėdą, ir krantan išlipę buriuotojai veltui dairysis savo įspaustų pėdų.

"Veido" archyvas

Skulptūrinė kompozicija “Banga” Klaipėdos universiteto miestelyje skirta Mažosios Lietuvos politiko Mykolo Reisgio atminimui

Jų nėra – kaip nėra ir prieš keletą metų miestą aplankiusių septynių valstybių prezidentų pėdų alėjos (nors visi jie iš anksto buvo davę sutikimus savo garbias kojas nuleisti į gipsą) arba, pavyzdžiui, žymiausių klaipėdiečių pėdų alėjos. Menininkas savivaldybės pareigūnų teprašė parinkti joms tinkamą vietą, bet, valdininkų nuomone, alėjos pirmiausia reklamuotų patį menininką. O nedylanti reklama reprezentacinėse miesto vietose brangi… Tad gipso atspaudų rietuvės V.Karčiausko dirbtuvėje kyla, o įžymybių pėdų alėjos Klaipėdoje kaip nėr, taip nėr.

Kitas būtų seniai ranka į tas pėdas numojęs, bet tik ne Vytautas iš “Pėdos”. Dabar jis ketina išlieti metalines visų atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentų pėdas ir papuošti jomis Prezidentūros kiemelį, kad kiekvienas naujai išrinktas šalies vadovas nepamirštų savo pirmtakų pėdsakų.

“Neseniai nutiko toks dalykas: mano dirbtuvėn užėjęs vaikas paprašė “prisimatuoti” ten gulėjusią naujai išlietą pėdą. Paklausiau, ar nutuokia, kieno ji. Berniūkštis išmąstė logiškai: kokio nors didžio žmogaus, antraip čia negulėtų. Tas vaikas – vargingos šeimos atžala, o pėda, kurią jis pasirinko “matuotis”, – vieno iš Lietuvos prezidentų. Kai berniukas paūgės, būtinai jam tai papasakosiu”, – žada Vytautas.

Sumanymų klostės

Dvi poros pėdų įspaustos ir V.Karčiausko dinaminėje skulptūroje “Noriu būti” (kitas to paties darbo pavadinimas – “Aš galiu”), kuri šiuo metu eksponuojama Lietuvos paviljone pasaulinėje parodoje “Expo 2010″ Šanchajuje. Viena pora – vyro, antroji – moters. Pati skulptūros kompozicija primena garsiojo Leonardo Da Vinci piešinį “Vitruvijaus žmogus”. Išskėstomis rankomis stojęs į svyruojantį (ne daugiau, nei leidžia griežtos parodos saugumo taisyklės) sidabrinio metalo apskritimą kiekvienas gali pasijusti reikšmingu žmonijos tradicijų paveldėtoju ir tarti sau: “Aš galiu”. Menininkas jau girdėjo, kad norinčių patirti šį jausmą smalsuolių prie jo skulptūros Lietuvos paviljone nusidriekia eilės. Sulaukia jis ir žmonių skambučių iš Azijos, besidominčių kūrinio kaina, todėl gali būti, kad į Lietuvą jo darbas nebegrįš.

"Veido" archyvas

Stojęs į Šanchajuje eksponuojamą V.Karčiausko skulptūrą “Noriu būti”, kiekvienas gali pasijusti žmonijos kultūrinių tradicijų paveldėtoju

Įdomiausia, kad minėtos skulptūros galėjo apskritai nebūti, jei kitą stambų Vytauto meninį projektą svarsčiusi tarptautinė organizacija nebūtų užsiminusi, jog teigiamą sprendimą galėtų lemti autoriaus dalyvavimas kokiame nors pasauliniame renginyje, kur jo darbus galėtų pamatyti tūkstančiai. Tą patį vakarą menininkas puolė skambinti draugams ir klausinėti, kur artimiausiu metu planuojami panašūs renginiai. Vienas jų prisiminė, jog beliko keli mėnesiai iki pasaulinės parodos Šanchajuje. Lietuvos paviljono planas buvo seniai sustyguotas, tačiau V.Karčiausko tai nesustabdė. Sako, sunkiausia buvo per porą mėnesių specialiose metalo dirbtuvėse įkūnyti jau anksčiau mintyse po truputį brandintą idėją.

Ir ką jūs manote? Liepos pradžioje lietuvis jau kviečiamas į Lozaną, kurioje yra minėtos tarptautinės organizacijos būstinė. Kol sutartis nepasirašyta, menininkas nenori atskleisti būsimo projekto detalių, bet… Prasitaria, kad jo šaknys – dar vienas sumanymas, kurio prieš keletą metų nepavyko įgyvendinti Klaipėdoje. Tuo metu kelininkams rekonstruojant Turgaus gatvę menininkas siūlėsi po savo galerijos langais vietoj žaliuojančio medelio “pasodinti” metalinę skulptūrą, simbolizuojančią gyvybės medį. Tačiau vėlei išgirdo, jog tai būtų neteisėta jo galerijos reklama.

Jei dar pasuktume metalinį laiko ratą atgalios, pamatytume klaipėdietį stypsantį vienoje garsaus šiuolaikinio menininko parodoje Paryžiuje, kurioje eksponuojami darbai buvo įkainoti šimtais tūkstančių eurų. Vytautą pribloškė ne kainos, o tai, kad prieš jį stovinčių skulptūrų stilistika atitinka jo trijų dešimtmečių senumo darbus, kurtus dar studijų Taline laikais. “Tada paklausiau savęs: ką aš veikiau tiek metų, kur klaidžiojau? Juk galėjau tapti lygiai toks pat žymus ir mano skulptūros būtų tiek pat vertinamos. Tiesiog suvokiau, jog ir aš galiu”, – sako V.Karčiauskas.

Apie neįgalumą

Ar ne ironiška, sakau: tuo metu, kai gyvename tarsi neįgalioje valstybėje, kurios gyventojai inkščia nieko negalintys ir nepajėgiantys, joje atsiranda menininkas, pasauliui savo skulptūra drąsiai skelbiantis: “Aš galiu”. Ir su įkvėpimu įveikia ne tik užvertus vietos valdininkų kabinetus, bet ir tarptautinių organizacijų būstines. Nors Vilniuje jam dažnai priekaištauja, kad gyvena “kažkur Klaipėdoje”, o Paryžiuje – kad gyvena “kažkur Lietuvoje”. O į susitikimą su “Veido” žurnaliste Vytautas “Pėdon” atskuba iš kažkur esančio Lapių kaimo, kurio paupyje su žmona Eugenija jau spėjo įkurti skulptūrų parką, mielai lankomą krašto turistų.

“Tik nebijokite liesti mano skulptūrų”, – jau galerijoje įžvalgiai perspėja šeimininkas. Antraip, nutvilkytas prakilnaus metalinių detalių spindesio, niekada neišdrįstum to padaryti.

Bet, pasirodo, grakštus paukštis-burlaivis čia sukonstruotas taip, kad palietus rėją keičia kursą, o sudrėkinus pirštus pietų jūrų žydrumo vandeniu, tyvuliuojančiu prabangiame dubenyje, galima atlikti jūreiviško krikšto ritualą. Vytautas netgi pamokys, kaip tai daroma. Beje, vanduo, tvirtina, ne iš Žydrojo kranto, o iš netoliese besidaužančios Baltijos – tik reikia turėti kantrybės jį ilgai laikyti vario ar sidabro induose.