Darbo rinkoje atsiranda nauja darbuotojų kategorija – stažuotojai. Štai „Litgrid“ kviečia aukštųjų mokyklų absolventus ir magistrantūros studentus pretenduoti į penkias stažuotojų vietas.

Tokiu statusu su terminuota darbo sutartimi jie dirbtų dvejus metus, po kurių, o išskirtiniais atvejais ir anksčiau, jie gali tikėtis nuolatinės darbo sutarties. Panašias programas turi ir kitos įmonės, nes aukštųjų mokyklų absolvento prilyginti visaverčiui specialistui negalima: jis turi diplomą, bet neturi kompetencijos dirbti pagal įgytą specialybę. Įmonėms išsimokyti  dirbti gebantį specialistą trunka dar maždaug porą metų.
Žinoma, aukštoji mokykla negali prisitaikyti prie visų įmonių specifikos, tačiau sutrumpinti laiką tarp diplomo gavimo ir realaus specialybės įgijimo bendromis pastangomis įmanoma.

Inžinieriai, bet teoretikai
„Yra skirtumas, kokios žinios bei gebėjimai suteikiami studentui ir kokie įmonių poreikiai, kokio darbuotojo joms reikia. Jauną specialistą parengti dirbti chemijos pramonės įrenginių operatoriumi kainuoja ne vieną tūkstantį ir maždaug dvejus metus“, – situaciją įvardija „Achemos grupės“ personalo skyriaus viršininkė Giedrė Žentelytė-Linkienė. Ji pasakoja, kad į „Achemą“ atėję dirbti diplomuoti chemijos inžinieriai kartais nemoka net elementarių dalykų – „skaityti“ brėžinių, chemijos schemų. Nors jie rengiami dirbti inžinieriais, aukštoji mokykla daugiau koncentruojasi į teorines žinias. Šiek tiek praktinių darbų universitete studentai atlieka, bet laboratorijose, tad ir įgyja praktinių įgūdžių dirbti laboratorijoje, bet ne gamybos įmonėse. „Ką ten studentai, net ir dėstytojai dešimt metų, o gal ir visai nebuvę įmonėse, o juk paskutiniu metu procesai jose labai greitai modernėja“, – atkreipia dėmesį G.Žentelytė-Linkienė.
Švedijoje magistrantūros studijas baigęs „Litgrid“ strategijos ir rinkos vystymo skyriaus vadovas Robertas Staniulis pasakoja, kad ten aukštasis mokslas labiau orientuotas į tai, ko reikia pramonei ir ko būsimame darbe reikės jauniems specialistams . „Magistrantams ne tik organizuojamos išvykos į įmones, kas daroma ir Lietuvoje, bet būdavo rengiamos mini konferencijos, kuriose studentai įmonių atstovams pristatinėja naujoves, savo tyrimus ir požiūrius. O magistro darbo ar daktaro disertacijos net nepradėsi be įmonės suformuotos temos ir be jos paramos. Doktorantūros studijas dažnai perpus finansuoja įmonė ir universitetas, o naudos iš to būna ir mokslui, ir įmonei“, – pabrėžia R.Staniulis.
G.Žentelytė-Linkienė sako, kad įmonės labai suinteresuotos, jog magistro ar bakalauro darbus studentai rašytų remdamiesi ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir realia praktika ar tyrimais, kurie buvo įvykdyti atliekant praktiką įmonėje. Jos manymu, iš kitų šalių vertėtų pasimokyti mokslo derinimo su darbu. Štai Vokietijoje po bakalauro studijų jaunimas padirba įmonėje metus ar dvejus, o po to tęsia mokslus magistrantūroje, ir galiausiai baigiamajame darbe panaudoja darbe įgytas žinias. „Derinti darbą ir magistro studijas būtų labai naudinga, nes taip susiejama praktika ir mokslas, bet pas mus tam nėra galimybių, nes neakivaizdinės magistrantūros studijos labai brangios, o dieninės – neįmanomos fiziškai“, – apgailestauja „Achemos grupės“ atstovė.
Pasaulyje garsus lietuvis verslininkas „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas pasakoja, kad Vakarų valstybėse, pavyzdžiui, JAV labai sėkmingai bendradarbiauja vadinamasis valstybės, verslo ir universitetų trikampis. Universitetai verslininkus kviečia į universitetus, kad studentai gautų ne tik teorinių žinių, bet ir susipažintų su būsimos profesijos, verslo realybe. Beje, pats I.Laursas negaili laiko susitikimams su studentija.
Ir mūsų aukštosiose mokyklose dėsto nemažai praktikų, tačiau tenka pripažinti, kad dauguma jų pirmiausia dėstytojavo, o paskui perėjo dirbti į kokią įmonę, pasilikdami šiek tiek akademinių valandų universitete. Žinoma, nėra esminis dalykas, kokia seka klostėsi darbo karjera, bet tai rodo, kad aukštosios mokyklos mažai ieško dėstytojų tarp pažangiausių įmonių vadovų ar specialistų. Per mažai jie pasitelkiami ir pavieniams susitikimams ar seminarams.
Jau studijų metais teoriją derinti su praktika padeda kai kurių įmonių – „Thermo Fisher Scientific“ (buv. „Fermento“), „Global Logistics Projects“, „Arvi“ ir kitų įmonių vardinės stipendijos, įmonių sutartys su aukštosiomis mokyklomis, siūlymai mokymo programoms, tačiau toks bendravimas toli gražu dar nėra visuotinai priimta norma.
„Universitetas norėtų, kad įmonės intensyviau įsijungtų į studijų programų koregavimą, pageidautų kuo daugiau praktinių seminarų, pratybų, bet dėl nuolatinio įdarbinimo spręsti reikėtų Švietimo ir mokslo ministerijos lygmeniu, nes aukštosios mokyklos dėstytojui keliami įvairūs reikalavimai, atestacijos. O vienetinėms paskaitoms verslo atstovai atvyksta, bet per semestrą koks vienas kitas, tai neapima visų studentų“, – pripažįsta Kauno technologijos universiteto (KTU) Karjeros centro vadovė Kristina Bakšaitė.

Ar praktikantai – tik nemokama darbo jėga
Tiek aukštosios mokyklos, tiek verslas pabrėžia praktikų svarbą, tačiau, pasak  G.Žentelytės-Linkienės, atsiųsti praktikai – viena, bet visai kas kita, kokios užduotys jai keliamos. Studentai ateina net nežinodami, koks praktikos tikslas.
K.Bakšaitė sako, kad ir verslo pusė ne visada studentų laukia išskėstomis rankomis. Antra vertus, pastebi ji, kai rinkoje ėmė trūkti IT specialistų, labai paklausūs tapo Informatikos fakulteto studentai.
Noriai praktikantus priima bankai. „Pernai mūsų banke praktiką atliko 178 praktikantai. Buvę praktikantai turi realią galimybę sulaukti ir nuolatinio darbo pasiūlymo, bet nebūtinai iš karto. Informacija apie juos kaupiama banko duomenų bazėje ir atsiradus poreikiui ja naudojamės“, – paaiškina „Swedbank“ Personalo atrankos skyriaus vadovė Kristina Vabolytė. Beje, atlyginimo praktikantui bankas nemoka.
Kartais studentai skundžiasi, kad įmonės juos priima ne kaip praktikantus, norinčius plačiau susipažinti su įmone, o kaip nemokamą darbo jėgą nesudėtingesniems darbams kelis mėnesius atlikti, todėl pasirašant trišalę studento, aukštosios mokyklos ir darbdavio sutartį reikia labai aiškiai apibrėžti praktikos tikslą.
Beje, Vakarų šalyse studentai neretai patys pasiprašo padirbėti pas savo svajonių darbdavį nemokamai, kad parodytų savo gebėjimus, realiau pasvertų savo lūkesčius. O įmonė tokį jau išbandytą darbuotoją, atsiradus galimybei, priima į darbą, sutaupydama laiko ir pinigų darbuotojo paieškai.

Privatus verslas už tą patį moka triskart
Žinoma, galima tvirtinti, kad universitetai – ne profesinio mokymo mokyklos, čia rengiami plataus išsilavinimo žmonės. Bet juk aukštoji mokykla nėra kažkoks norinčių būti išsilavinusiais asmenų klubas ar studentų fabrikas. Tad tikrai nenormali situacija, jei vis daugiau įmonių skundžiasi nerandančios specialistų su aukštuoju išsilavinimu, nors kai kurių aukštųjų mokyklų trečdalis absolventų bedarbiai.
Beje, verta pastebėti, kad panaši anomalija ir profesinio mokymo sistemoje: kažkodėl pačios įmonės turi rengtis sau specialistus – „Arginta“ įsisteigusi savo suvirintojų akademiją, „Stevila“ pati moko metalo apdirbimo profesijų, „Kemi“ – mechanikus, „Mantinga Food“ – maisto pramonei reikalingų darbų ir šį sąrašą galima tęsti be galo.
Vadinasi, privatus verslas už tą patį moka triskart: per mokesčius valstybei vieną kartą sumoka už profesinį ir aukštąjį mokslą, antrą – bedarbių pašalpas įgijusiems rinkai nereikalingas profesijas, o paskui vis tiek dar turi investuoti nemažai pinigų ir laiko į specialistų, kurie sugebėtų dirbti, savo įmonei rengimą.
O kai kuriais atvejais įmonės tikra to žodžio prasme priverstos pakartoti studento išmoktą kursą ir ne todėl, kad jis jo neišmoko. „Achemos grupės“ mokymo centre diplomuotas specialistas maždaug pusę metų turi mokytis, kol gauna darbo saugos ir panašius sertifikatus, leidžiančius dirbti padidinto pavojingumo gamybos įmonėje. O juk tokių didžioji dalis tarp stambiausių Lietuvos BVP kūrėjų – ne tik „Achema“, bet ir „Orlen Lietuva“, kitos chemijos pramonės įmonės. Aukštosiose mokyklose studentai to mokosi, laiko egzaminus, bet negauna sertifikatų, todėl vėl kartoja kursą. Mokymas to paties iš naujo eikvoja laiką, pinigus ir dar atitolina diplomuoto specialisto įsiliejimą į gamybą.
Išeitis viena – išmokti bendradarbiauti verslui, mokslui ir valstybei.