"Veido" archyvas

Ketvirtadienį Vilniuje, kino teatre “Pasaka”, prasideda penktasis tarptautinis moterų filmų festivalis “Šeršėliafam”.

Ar moterų (ir apie moteris) sukurti filmai kuo nors ypatingi? Tie, kurie stebi “Šeršėliafam” festivalį nuo pat jo ištakų, greičiausiai palaikytų tokią versiją, nors apibūdinti skirtumus sudėtinga: labai jau skirtingi tie moterų režisierių pasaulio matymai. Netgi toje pačioje šalyje gyvenančių menininkių kūrybos estetika gali skirtis viena nuo kitos kaip diena ir naktis, o ką jau kalbėti apie skirtinguose pasaulio kampuose gyvenančias kino kūrėjas.

Azijos programa

Būtent po atokesnius pasaulio kampelius pasidairyti ir skatins šiųmetinio festivalio programa. Apie Azijos režisieres moteris mes apskritai išgirstame retai, todėl jų sukurtų keturių vaidybinių filmų programa gali tapti labiausiai viliojančiu programos kąsneliu.

Taivano režisierės Fu Tien-Yu debiutiniame filme “Ten, kur dar nebuvau” pasakojama apie du jaunus žmones, nepritampančius prie mažo pajūrio miestelio gyvenimo. Vieniša paauglė pasitiki tik penkeriais metais už ją vyresniu pusbroliu, turinčiu didelį pasaulio žemėlapį ir pilną lentyną knygų su kelionių aprašymais. Jie padeda jam nuskraidinti mergaitę į tolimas įsivaizduojamas keliones, pilnas nuotykių.

Japonų režisierės Naomi Kawase, 2007 m. laimėjusios Kanų kino festivalio pagrindinį prizą, filmas “Nanajo” – moters, iš didmiesčio triukšmo atvykusios į nuošalų gamtos kampelį, savęs pažinimo istorija. Pagrindinė filmo herojė, atvykusi į Tailandą, atsitiktinai apsigyvena tradicinio tailandietiško thai masažo mokykloje. Čia kartu su masažo meistre Amari, jos sūnumi ir sena tarnaite jie tampa savotiška šeima. Visi kalba skirtingomis kalbomis, tačiau suprasti vienam kitą jiems padeda thai masažo prisilietimai.

O Pietų Korėjos režisierė An Son-Kyong filmą “Akla upė” sukūrė įkvėpta Albert’o Camus pjesės “Nesusipratimas”. Trisdešimtmetis vyras atvyksta į Korėją – šalį, kurią paliko vaikystėje, ieškoti savo praeities. Vaikydamasis išlikusių atsiminimų nuotrupų, sutinka dvi moteris. Neįtardamas, kaip jiedvi verčiasi, apsistoja pas jas…

Kitame filme, kinų režisierės Xiaobi Tang sukurtame “Tobulame gyvenime”, susipina dviejų skirtingų ir drauge panašių moterų gyvenimai, dokumentika derinama su vaidybiniu kinu, tikras gyvenimas – su išgalvotu. Tai niūri istorija apie Kinijos moteris, dėl darbo priverstas migruoti po visą šalį. Režisierė seka jų pėdomis nuo siaurų gimtojo miestelio gatvelių iki prašmatnių Honkongo gatvių, taip parodydama vis didėjantį kontrastą tarp tradicinės ir vakarietiškos Kinijos.

Meilė, kūnas ir fantazijos

Pagrindinėje festivalio programoje pristatomi šeši filmai. Apdovanojimais joje išsiskiria du ispanių režisierių filmai – Irene Cardonos komedija “Jazminos sužadėtinis” bei Roser Aguilar drama “Geriausia, ką turiu”. Abu – apie meilės ieškojimą, socialinius įsipareigojimus, jausmų išbandymą.

Sudėtingesnis vokietės Caroline Link filmas “Prieš metus, žiemą”. Garsus dailininkas nusamdomas nutapyti jaunos šokėjos ir jos mirusio brolio portretą. Kadangi apie brolio išvaizdą ir temperamentą dalininkas gali spręsti tik iš nuotraukų, jis stengiasi daugiau bendrauti su moters dukterimi. Potėpis po potėpio aiškėja, kodėl brolis seseriai kėlė didžiulę baimę.

Nyderlandų režisierės Dignos Sinke fantastinės dramos “Atlantis” trylikametė herojė nepaklūsta sterilios, bejausmės, nuo praeities ženklų apvalytos visuomenės taisyklėms ir ieško kitokio gyvenimo pėdsakų. O švedų režisierės Marijos Blom filme “Įtartina” ironiškai pasakojama provincijos miestelyje kaimynystėje gyvenančių vienišų žmonių draugystės ir nesėkmingos meilės istorija.

Italų režisierės Susannos Nicchiarelli filmas “Kosmonautė” nukelia žiūrovus į septintojo dešimtmečio pradžios Italiją. Čia užkietėjusiais komunistais nuo pat vaikystės save laikantys brolis ir sesuo besąlygiškai žavisi sovietų bandymais užkariauti kosmosą. Tuo tarpu prancūzų režisierės Claire Simon filmo “Dievo kabinetai” veiksmas vyksta šeimos planavimo centre. Moterys, siekiančios pačios nuspręsti, kada lauktis vaikelio, kreipiasi patarimo, ir centro darbuotojams tenka išklausyti neįtikimiausių istorijų.

Na, o amerikiečių fotografės Lauren Greenfield juosta “Liekna”, laimėjusi Londono ir Sandanso festivalių prizus, – tai su valgymo sutrikimais susidūrusių moterų studija. Režisierė pasirinko “Renfrew” centrą, vieną geriausiai žinomų ir vertinamų mitybos sutrikimų gydymo centrų Amerikoje, kuriame pasakojamos keturių jaunų moterų ligos istorijos. Filmas leidžia iš arti pažvelgti į moterų emocinius išgyvenimus ir viską nustelbiančią neapykantą savo kūnui.

Beje, “Šeršėliafam” taip pat suteikia progą išvysti penkis pusės amžiaus senumo filmus, kuriuose vaidina kino legenda Jeanne Moreau. Tai Louis Malle’io “Liftas į ešafotą” (1957) ir “Ugnyje” (1963), Francois Truffaut “Žiulis ir Džimas” (1961) ir “400 smūgių” (1959) bei Jacques’o Demy “Angelų įlanka” (1963).