A.Brazauskas

Spalio 23-iąją mesdamas rinkimų biuletenį į balsadėžę pagalvojau apie priešgaisrinę apsaugą. Kiek užpildytų biuletenių reikėtų sudeginti, kad rinkimai taptų negaliojantys? Tą ugnies ir sunaikinimo įvaizdį galima visaip vartalioti. Manau, paryčiais nebuvo politinių jėgų, kurios norėtų, kad besisklaidant visuotinio gaisro dūmams šie rinkimai būtų paskelbti niekiniais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Jei tai būtų ne branduolinio sprogimo gaisras, jei Lietuvoje išliktų dabartiniai rinkėjai, ant plėnių perrinktas Seimas vis tiek būtų panašus į tą, kuris iš balsadėžių išsirito spalio 23-iosios rytą. Po ketverių metų bus kitaip.Gaisriukų gal norėtų tie, kurie vienmandatėse apygardose pralaimėjo nedideliu skirtumu. Bet ar gaisras Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje, kur tam kartui pasibaigė Algirdo Butkevičiaus era, ką nors pakeistų iš esmės? Gal po gaisro perrinktas A.Butkevičius padėkotų rinkėjams už dar ketverius pasitikėjimo metus, o už ką rinkėjams padėkotų visi socialdemokratai? Už trukdymą atsinaujinti stagnuojančiai partijai? Lietuva jau tiek sugeba jaustis ar apsimesti brandžios demokratijos nacija, kad partinė viešoji nuomonė, tikėkimės, spustelės pirmininką pasitraukti.

Gaisriuko gal neatsisakytų Algirdas Paleckis, kuris pralaimėjo Naujojoje Vilnioje. Bet vėlgi – ką tai pakeistų? Politinis parijas liktų pariju iki kitų rinkimų. Ant žalio arklio atjojusių nugalėtojų lyderis, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, politikams ir žurnalistams patarė neskubėti braižyti koalicijų. Išties, kas paskubės, tas apsijuoks, o kalbant vaizdžiau – gal ir išsidurs. Rinkimų nuovargis ir bemiegė naktis neretai iš politikų lūpų ištraukia slapčiausius lūkesčius. Antai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius pasisakė už tai, kad būsimos (neaišku kokios) koalicijos lyderiai būtų patikrinti specialiųjų tarnybų. Taikydamas į R.Karbauskį, jis nusistebėjo, kodėl šis nesiveržia į Vyriausybę, o nori likti Seime. „Aš keliu klausimą, kas po tuo slypi“, – svarstė A.Kubilius. Iš tos jo kalbos galima daryti išvadą, kad mūsų politinis elitas yra tarsi dviejų rūšių: tiesiog patikrintieji ir antrąkart gerokai patikrintieji – prie pastarųjų galima priskirti premjerą ir ministrus.

Sakytume, kad toks modelis yra hibridinis, nes derinamos skaidrios ir nelabai skaidrios procedūros. Pagal įstatymą kandidatai į Seimą turėtų deklaruoti bent jau buvusius ryšius su užsienio šalių spec. tarnybomis (esamus ryšius deklaruotų tiktai politinis savižudis).

Nereikės nė spec. tarnybų – gal nepraeis nė ketveri metai, ir skaisčiai žalias nugalėtojų žirgas pakeis spalvą ar taps dėmėtas.

Dėmėtus nominantus į ministrų postus reikėtų išgaudyti iki Prezidentei juos paskiriant Vyriausybės nariais. Vėliau išryškintus mūsų spec. tarnyboms būtų neapdairu deklaruoti, nes už tokį žioplumą kai kam būtų nuplėšyti antpečiai. Skaidrumas skirtas ne rinkėjams apakinti, o tam, kad jie blaiviai nuspręstų, ar buvęs agentas vertas būti parlamentaru. Nuslėpusius praeitį turėtų išgaudyti mūsų spec. tarnybos ir garantuoti slapukams „nemalonumus per valdiškus namus“. Kas būna po priverstinio paviešinimo, daugmaž žinoma. Kaip rodo Kazimiros Danutės Prunskienės pavyzdys, kas kuo buvo, nusprendžia teismas. Noras, kad spec. tarnybos, kurių procedūros dėl jų prigimties yra neskaidrios, turėtų ieškoti dėmių ministrų politinėje biografijoje, nėra atkeliavęs iš kosmoso ar gretutinės tikrovės. Kaimyninėje valstybėje, kuri kelia pasaulinių rūpesčių, spec. tarnybos aukštesnės už teismus, ir dauguma tos šalies piliečių sistemos neskaidrumą laiko didžiuliu privalumu.Veterinaras pasakytų, kad dėmių gali būti ant raudonų, žalių, netgi trispalvių arklių. Nereikės nė spec. tarnybų – gal nepraeis nė ketveri metai, ir skaisčiai žalias nugalėtojų žirgas pakeis spalvą ar taps dėmėtas. Gal net nenuplaunamai. Tokie vadinami obuolmušiais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA